15
09 /
2021
Pasibaigus 2020 metų vasarai neilgai teko džiaugtis laisvu gyvenimu. Prasidėjęs karantinas žmones vėl atskyrė vienus nuo kitų, atnešė daug nežinios, sumaišties ir bejėgiškumo, o reikalavimai likti namie labai blogino senų ir vienišų žmonių gyvenimą.
Druskininkų savivaldybė ieškojo galimybių, kaip padėti savo gyventojams, ir pavedė Druskininkų šeimos paramos centrui vykdyti projektą, per kurį visi sulaukę 65 metų ar turintys negalią gyventojai galėjo sulaukti pagalbos. Buvo įdarbintos keturios naujos puikios darbuotojos: jos pirko maistą, vaistus, mokėjo mokesčius, padėjo sutvarkyti smulkius reikalus, nuoširdžiai rūpinosi ir bendravo su joms patikėtais žmonėmis. Buvo stengiamasi, kad vyresnio amžiaus žmonės neitų į prekybos centrus, neturėtų kontaktų su kitais žmonėmis ir neužsikrėstų koronavirusu. Aplankyta per 90 Druskininkų savivaldybėje gyvenančių senjorų ir neįgaliųjų.
Projekto pradžia nebuvo lengva. Pasak vienos darbuotojų, „nebuvo paprasta prikalbinti žmones naudotis projekto teikiamomis galimybėmis. Gelbėjo tai, kad kai kuriuos asmeniškai pažinojome. Pirmą kartą bendraujant telefonu išaiškinti projekto tikslą, įgyti pasitikėjimo prireikdavo ir laiko, ir kantrybės, ir diplomatijos. Juk baimė ir nerimas – už kiekvienų durų: ar neapgaus, ar kartu su paslauga nepadovanos ir ligos? Dirbant prie įtampos prisidėjo ir baimė ligos užkratą parsinešti į savo namus. Be to, daugumai žmonių paprašyti pagalbos arba mokėti ją priimti reikia didelių vidinių pastangų.“
Kita komandos narė sako, kad „projektas labai laiku ir naudingas. Daug kalbama apie senų žmonių problemas, jų lūkesčius ir poreikius, tačiau tik šis projektas mums atskleidė, kokie vieniši ir nesaugūs jaučiasi pagyvenę žmonės. Pačios sau atradom, kad senatvėje yra trys etapai: kai žmogus išeina į pensiją ir dar turi pakankamai jėgų bei noro dalyvauti įvairiose veiklose („Bočiai“, Trečiojo amžiaus universitetas ir panašiai); kai senatvė ir negalia tokia didelė, kad reikalingos socialinių darbuotojų paslaugos. Ir trečia grupė, kai savimi pasirūpina, bet jau nebeturi jėgų aktyviai veikti. Mes susidūrėme būtent su tokiais žmonėmis. Jie visi kenčia nuo vienatvės ir nesaugumo. Ir tai net ne karantino problema. Jų vaikai toli, čia esantys draugai tokio pat amžiaus, kaip ir jie, šalia gyvenančių giminaičių ne visi turi. Projekto dalyviai buvo nesunkiai pasiekiami, rūpinosi konkrečiu žmogumi, nuoširdžiai domėjosi jo gyvenimu. Lengviau atsikvėpė ir toli gyvenantys vaikai, labai nerimavę, kad negali lankyti tėvų.“
Projekto koordinatorė Lilija džiaugiasi, kad darbuotojos pasijuto labai reikalingos ir laukiamos, nes žmonės turi poreikį ne tik gauti paslaugas, jaustis saugūs, bet ir didelį norą bendrauti. Didžiulis projekto pliusas – užsimezgusios draugystės. Jei iš pradžių žmonės žiūrėjo labai nedrąsiai ir nepasitikėdami, projektui einant į pabaigą, liūdėjo, kad neteks žmogaus, kuriam gali patikėti savo kasdienius rūpesčius, žmogaus, kuris paįvairina gyvenimą, palaiko ir jais domisi.
Viena darbuotojų pasakojo: „Niekad nemaniau, kad kada nors dirbsiu socialinį darbą. O dabar galvoju, kodėl to nebandžiau anksčiau? Labai džiaugiuosi atrasta veikla, kuri ne tik labai džiugina naujomis pažintimis, bet ir praturtina kaip žmogų. Savo senelių nebeturiu daugiau nei 20 metų, ir aš jų labai ilgiuosi… Šiandien džiaugiuosi kiekvieno sutiktojo dėmesiu, rūpesčiu: kaip aš, kaip šeima, ar nieko netrūksta? Man didžiausias atpildas, kad jie leidžia man tai išgyventi ir turėti ryšį su jais.“
Projektui einant į pabaigą, tapo aišku, kad ši veikla turi būti tęsiama. Druskininkų savivaldybė skyrė lėšų kitam projektui, kuris teiks dar daugiau paslaugų. Bus teikiama pavežėjimo į gydymo ar kitas įstaigas paslauga.
Viena lankytų senolių pasakoja: „Esu labai patenkinta, kad mane lanko tokia gera moteriškė. Esu jau 88-erių metų. Turiu sergantį ir nevaikščiojantį sūnų, tai šita pagalba man labai reikalinga ir vertinga. Dažniausiai reikia atvežti maisto, vaistų – mūsų vaistai ypatingi, tik vienoje iš vaistinių jų yra. Birutė – labai geras žmogus, pabendravus su ja, lengviau ant dūšios pasidaro. Mūsų laiptinėje nėra žmonių, galinčių padėti. Taigi mus lankantis žmogus – tikras išsigelbėjimas. Aš nieko iš savų žmonių aplinkui neturiu. Pati nepaeinu, koja operuota. Nueiti į parduotuvę – man didelė problema. Džiaugiuosi, kad atsirado moteris, kuriai aš nuoširdžiai rūpiu.“
Nepastebėsime, kaip prabėgs vasara, ir vėl galime sulaukti karantino… Kviesčiau jaunus žmones išdrįsti ir pasiūlyti savo pagalbą netoliese gyvenantiems senoliams. Kelios valandos per savaitę, skirtos senam kaimynui, jus praturtintų. Nors giesmėje giedama „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man“, aš sakyčiau: „Padarėte sau“, nes malonu jaustis reikalingam, malonu turėti močiutę, kuri tavęs laukia ir tavimi domisi, malonu daryti gera. Galima pasidaryti seno žmogaus jaunesniuoju draugu, ir karantinas ar vienatvė abiem taps lengvesnė.
Angelė Paulėkaitė
