01
02 /
2013
Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtųjų metų sukaktis yra rimta proga vėl atsigręžti į Dievą, pagilinti savo tikėjimą bei drąsiau juo gyventi, sustiprinti priklausomybę Bažnyčiai, „žmonijos mokytojai“, kuri Dievo žodžio skelbimu, sakramentų šventimu ir meilės darbais veda į susitikimą su Kristumi.
Popiežius kelia klausimą, ar tikrai tikėjimas yra ta jėga, kuri gali perkeisti mūsų gyvenimą, mano gyvenimą? Tad leiskimės į kelionę, kuri sustiprintų ar leistų iš naujo atrasti tikėjimo džiaugsmą, suvokdami, kad tikėjimas nėra kažkas svetima, atskirta nuo konkretaus gyvenimo, bet yra jo siela.
Tikėjimas be meilės neįmanomas
Tikėjimas į Dievą, kuris yra Meilė, kuris prisiartino prie žmogaus, tapo kūnu ir atidavė save mirčiai ant kryžiaus, kad mus išgelbėtų ir mums atvertų dangaus vartus, ryškiai rodo, jog žmogus pilnatvę pasiekia tik mylėdamas. Šiandien, kai kultūrinės permainos neretai reiškiasi įvairiomis barbariškumo formomis, laikomomis „civilizacijos laimėjimais“, šitai būtina aiškiai pabrėžti: tikėjimas moko, kad tikrasis žmogiškumas aptinkamas tik ten ir tada, kur žmogų gaivina iš Dievo ateinanti meilė, kur ji rodosi meilės, atjautos, dėmesio ir nesuinteresuoto tarnavimo kitam kupinais santykiais.
Kur viršų ima valdžia, turtas, artimo išnaudojimas bei sukomercinimas siekiant savanaudiškų tikslų, kur vyrauja arogantiškas užsisklendimas savyje, ten žmogus nuskursta, degraduoja, iškrypsta. Krikščioniškasis tikėjimas, veiklus meile ir tvirtas viltimi, gyvenimą ne apriboja, bet sužmogina, padaro jį iki galo žmogišką.
Dievo apsireiškimas žodžiais ir darbais
Tikėti – tai priimti šią mūsų gyvenimą perkeičiančią žinią, priimti Dievo Apreiškimą. Tikėjimas leidžia pažinti Jį, Jo veikimą, Jo planus mūsų atžvilgiu. Apsireikšdamas Dievas dovanoja mums save patį, mums atsiveria. Štai kas yra tikėjimo stebuklas: savo meile ir Šventosios Dvasios veikimu Dievas sukuria tinkamas prielaidas pažinti Jo žodį. Pats Dievas, trokšdamas pasirodyti, užmegzti ryšį su mumis, būti mūsų istorijoje, padaro mus gebančius girdėti ir priimti.
Visoje draugystės su žmogumi istorijoje, kurios viršūnė yra Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir Jo mirties bei prisikėlimo slėpinys, Dievas nuolat apreikšdavo save žodžiais ir darbais. Dievas ne tik reiškėsi vienos tautos istorijoje, kalbėjo per pranašus, – Jis paliko Dangų ir nužengė į žemę kaip žmogus, kad galėtume Jį sutikti ir išgirsti. Ir iš Jeruzalės išganymo Evangelijos skelbimas pasklido ligi žemės pakraščių. Iš Kristaus šono gimusi Bažnyčia tapo naujos tvirtos vilties nešėja: nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzus iš Nazareto, pasaulio Išganytojas, sėdi Tėvo dešinėje ir teisia gyvuosius bei mirusiuosius. Tokią pagrindinę ir sukrečiančią žinią skelbia tikėjimas.
Kur surasti esminę tikėjimo formuluotę?
Atsakymas paprastas: Credo, Tikėjimo išpažinime, atrandame Jėzaus iš Nazareto asmens ir istorijos pirmapradį įvykį. Tada konkretūs tampa apaštalo Pauliaus žodžiai korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3–4).
Ir šiandien turime stengtis geriau pažinti, suprasti Credo ir juo melstis. Pirmiausia svarbu Credo, taip sakant, „atpažinti“. Turime atrasti gilųjį ryšį tarp Credo išpažįstamos tiesos ir mūsų kasdienės egzistencijos, kad ta tiesa tikrai ir konkrečiai būtų šviesa mūsų gyvenimo kelyje, vanduo, drėkinantis sausros paženklintus kelio tarpsnius, gyvybė, užkariaujanti šiuolaikinio gyvenimo dykumas. Credo yra krikščionio moralinio gyvenimo versmė, pagrindas ir pateisinimas. Turime gręžtis į Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą, iš naujo atrasti Evangeliją ir leisti, kad ji giliau įsismelktų į mūsų sąmonę bei kasdienį gyvenimą.
Dievo pažinimas, susitikimas su Juo, gilesnis Jo veido bruožų pažinimas išjudina mūsų gyvenimą, nes Dievas prasiskverbia iki žmogiškosios dinamikos gelmių. Tikėjimo metų kelias tepaskatina visus augti tikėjimu ir meile Kristui, kad išmoktume sprendimais ir kasdieniais veiksmais gyventi gerą ir gražų Evangelijos gyvenimą.
Ką duoda tikėjimas?
Šiandien greta gausių gerovės ženklų aplink mus didėja ir dvasinė dykuma. Kartais atrodo, tarsi pasaulis nežengia broliškesnės ir taikesnės bendruomenės statydinimo link. Nepaisant didingų mokslo atradimų bei technologijos laimėjimų, neatrodo, kad žmogus šiandien iš tikrųjų laisvesnis, žmogiškesnis; vis dar išlieka daugybė išnaudojimo, manipuliavimo, smurto, piktnaudžiavimo, neteisingumo formų.
Šiame kontekste iš naujo išnyra kai kurie pamatiniai klausimai: kokia gyvenimo prasmė? Ar žmogus, mes ir būsimosios kartos, turi ateitį? Kuria linkme kreipti savo laisvės sprendimus, kad gyvenimas būtų geras ir laimingas? Kas mūsų laukia po mirties?
Mums reikia ne tik medžiagiškos duonos, bet ir meilės, prasmės ir vilties, patikimo pamato, tvirto pagrindo, padedančio mums autentiškai įprasminti savo gyvenimą krizių, tamsumos, sunkumų ir kasdienių problemų laikotarpiais. Mums šitai duoda tikėjimas – patiklų kliovimąsi „Tu“ – Asmeniu, kuris yra Dievas, dovanojantis man kitokį, bet ne mažiau tvirtą negu tikslių skaičiavimų ar mokslo teikiamą tikrumą.
Tikėjimas nėra tiesiog žmogaus intelektinis pritarimas tam tikrai tiesai apie Dievą; tai – aktas, kuriuo laisvai patikiu save Dievui, kuris yra Tėvas ir mane myli, ir įsikibimas į „Tu“, dovanojantį man viltį ir pasitikėjimą. Dievas parodė, jog Jo meilė žmogui, kiekvienam iš mūsų, yra beribė: Jėzus iš Nazareto, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, ryškiausiai parodė, kad ta meilė yra iki savęs atidavimo, iki visiško savęs paaukojimo. Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpiniu Dievas nusileidžia į didžiausias mūsų žmogystės gelmes, kad susigrąžintų ją, pakeltų iki savo aukštybės. Tikėti, reiškia, tikėti šita Dievo meile, kuri ne mąžta žmogaus piktumo, blogio ir mirties akivaizdoje, bet geba perkeisti bet kurią vergystės formą, suteikdama išganymo galimybę.
Savo kasdieniame gyvenime turėtume dažniau apmąstyti tą faktą, kad krikščioniškai tikėti reiškia save patikėti giliajai prasmei, grindžiančiai žmogų ir pasaulį, kurios nepajėgiame sau suteikti, bet kurią galime tik priimti kaip dovaną. Ir tą išlaisvinantį bei padrąsinantį tikėjimo tikrumą turime gebėti skelbti žodžiu ir liudyti krikščionišku gyvenimu.
Skelbti Evangeliją
Tačiau aplink kasdien regime, kad daugelis tam skelbimui abejingi arba atsisako jį priimti. Morkaus evangelijos pabaigoje skaitome griežtus Prisikėlusiojo žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16, 16) Pasitikėjimas Šventosios Dvasios veikimu visada turėtų akinti mus skelbti Evangeliją, drąsiai liudyti tikėjimą, taip pat gresia pavojus Evangeliją atmesti, atsisakyti gyvybiškai svarbaus susitikimo su Kristumi. Šventasis Augustinas kėlė šią problemą komentuodamas palyginimą apie sėjėją: „Kalbėdami metame ir beriame sėklas. Yra tokių, kurie mus niekina, peikia, pašiepia. Jei jų bijosime, nebeturėsime ko sėti ir pjūties dieną liksime be nieko. Todėl pasiimkime geros žemės sėklą.“ (Discorsi sulla disciplina cristiana, 13, 14: PL 40, 677–678) Taigi atmetimas neturi priversti mus nuleisti rankas. Mes, krikščionys, privalome būti ta derlinga žemė: mūsų tikėjimas, nors ir ribotas, liudija, kad yra gera dirva, kurioje Dievo žodžio sėkla duoda gausų teisingumo, taikos, meilės, naujos žmonijos, išganymo derlių. Ir visa Bažnyčios istorija, nors ir kupina problemų, irgi liudija, kad yra gera dirva, kad yra gera sėkla, duodanti derlių.
Tikėjimas – Dievo dovana ir laisvas žmogaus aktas
Tačiau paklauskime: kas žmogų paskatina atverti širdį bei protą, kad įtikėtų į Dievą, tapusį regimą numirusiame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje, ir priimtų savo išganymą? Atsakymas: galime į Dievą tikėti todėl, kad Jis prisiartino ir mus palytėjo, kad Prisikėlusiojo dovanota Šventoji Dvasia daro mus gebančius priimti gyvąjį Dievą. Tad tikėjimas pirmiausia yra antgamtinė dovana, Dievo dovana. Mūsų tikėjimo kelio pradžia yra Krikštas, sakramentas, kuriuo mums dovanojama Šventoji Dvasia, ir kuris ženklina įžengimą į tikėjimo, Bažnyčios bendruomenę. Nuo Krikšto dienos kiekvienas tikintysis pašauktas atgaivinti ir išpažinti tikėjimą kartu su broliais.
Tikėjimas yra ne tik Dievo dovana, bet ir iš pagrindų laisvas žmogaus aktas. Tikėti – tai visiškai laisvai ir džiugiai patikėti save Dievo apvaizdingam planui istorijoje taip, kaip tai padarė protėvis Abraomas, kaip patikėjo save Marija iš Nazareto. Tuomet tikėjimas yra pritarimas, kai mūsų protas ir širdis taria „taip“ Dievui, išpažindami, kad Jėzus yra Viešpats. Ir tas „taip“ perkeičia gyvenimą, atveria kelią į prasmės pilnatvę, pripildo gyvenimą naujo, gausaus džiaugsmo ir patikimos vilties.
Popiežius Benediktas XVI
Parengta pagal „Bažnyčios žinias“, Nr. 11 (389) 2012
