01
01 /
2018
Kiekvieną dieną sau užduodu klausimą: ką reiškia būti krikščionimi šiandien? Per istorijos vingius, per žmones Viešpats visada duoda atsakymą. Žmogus žmogumi yra ne tiek, kiek savyje visko sukaupia, bet kiek išdalija, kiek nepasilieka tos Evangelijos šviesos sau. Kunigas Alfonsas Lipniūnas. Savo laiku jis buvo visur: ir auditorijose, ir renginiuose, Lietuvos parapijėlėse, kambarėlyje skleidžiant ateitininkų dvasią ir idėjas jaunuomenei, Štuthofo koncentracijos stovykloje, ligos gniaužtuose… ten, kur reikalinga buvo būti krikščionimi, ten, kur labiausiai reikėjo Evangelijos šviesos, ten, kur žmonės labiausiai ilgėjosi laiko, patirto ir paskirto Kristui pažinti. Ko mus moko šis Kristaus apaštalas, kuriam meldžiame altoriaus garbės?
Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę mokyklą, o po dvejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas. 1925 m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams. Prieš kunigystės šventimus atliko rekolekcijas, per kurias sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“ (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės“, 1930 06 12). Šiame plane labai svarbią vietą užima vidinio gyvenimo ugdymas. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A. Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Kunigas buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų. Nenustojo gilintis į teologiją. 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete kun. A. Lipniūnas įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1932 m. kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais dalyvavo XXXI Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese Dubline. Nuoširdus airių tautos tikėjimas, ištikimybė Apaštalų Sostui jaunam kunigui padarė gilų įspūdį. 1935–1939 m. Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. Šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Atsiradus galimybei, jaunas kunigas daug skaito ir studijuoja, nepaisydamas jį kamavusios įkyrios migrenos. Kartu su čia patekusiu kun. S. Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių. 1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko patalpinti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. S. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28 d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
2006 metais Panevėžio vyskupijoje pradėta kun. Alfonso Lipniūno beatifikacijos byla.
Parengė
kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
