01
08 /
2020
Rugpjūčio mėnuo – brandos ir vaisių metas gamtoje. Po gegužės žydėjimo, kai buvome kviečiami gėrėtis Mergelės Marijos grožiu, Bažnyčia ir vėl atkreipia atidesnį žvilgsnį į Dievo Motiną. Rugpjūčio mėnesį liturgija mums parodo, kaip jos gyvenimas iki galo išsiskleidžia kaip tobulai vaisingas. Tai ženklina dvi iškilmės: Marijos Dangun Ėmimo ir Marijos – Karalienės šventės.
Ką reiškia karalienės titulas Biblijos kalba?
Senajame Testamente – didžiajame mūsų tikėjimo „įvadiniame Žodyje“ – ypač ryškios dvi karalienės. Pirmoji – tai Batšeba, Izraelio karaliaus Dovydo žmona, karaliaus Saliamono motina.
Pirmojoje karalių knygoje (1, 15–21) matome, kaip Batšeba atiduoda pagarbą Dovydui. Ji žemai nusilenkia prieš karalių, vadina jį viešpačiu, o save – tarnaite. Ir ji prieš didįjį karalių užtaria savo sūnų.
Kai karaliumi paskelbiamas jos sūnus Saliamonas, Batšeba tampa ghebirah – karaliene motina. Tai vyriškojo titulo Adon – „Viešpats“ moteriškas atitikmuo, reiškiantis „ponia“, „valdovė“. Pirmojoje karalių knygoje (2, 12–20) pasakojama: „Batšeba tad nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo jos pasitikti ir jai nusilenkė. Tuomet jis atsisėdo savo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje.“ Ir Batšeba ghebirah, t. y. karalienės motinos galia užtaria karaliui tą, kuris kreipėsi į ją, prašydamas malonės.
Kita iškili Senojo Testamento karalienė – tai Estera. Jos istorija aprašyta Esteros knygoje. Ankstesnei karalienei nusižengus, paprasta mergaitė iš žydų tremtinių šeimos išrenkama būti naująja karaliene. „Karalius uždėjo jai ant galvos karalienės diademą“ (Est 2, 17b). Kai jos tautai gresia būti išnaikintai, jos dėdė prašo Esteros užtarimo. Ji, pasiruošusi malda ir pasninku, pasitikėdama vien Dievu, nuolankiai kreipiasi į karalių su prašymu saugoti žydų tautą. Karalius, jos grožio sužavėtas, priima teisingus sprendimus, nubaudžia Esteros ir jos tautos priešus. „Ko tik prašysi, tau bus suteikta“ (Est 9, 12b), – užtikrina jai karalius.
Esteros knygos pabaigoje taip apibūdinama karalienė: „[ji] šaltinėlis, kuris tapo upe, ir šviesa bei saulė, ir potvynis“ (Est gr F 3).
Naujojo Testamento ir Bažnyčios liudijime taip pat matome dvi karalienes. Pirmoji – tai, be abejo, ta, kuri vadinama Viešpaties Motina. Ji – tikroji ghebirah, Mesijo motina (Mt 1, 16). Trijų išminčių aplankymo pasakojime (Mt 2, 9–11) Mariją matome kaip gimusio tautų Karaliaus Sostą, prieš kurį, pagarbindami Kūdikį, parpuola išminčiai. Elžbieta, Šventosios Dvasios įkvėpta, sušuko: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane!?“ (Lk 1, 43).
Su ghebirah drąsa Marija Kanos vestuvėse kreipiasi į savo Sūnų, kurį dar tik ji viena pažįsta kaip Viešpatį. Ji prašo jį pasiskubinti, pradėti atpirkimo darbą. Darbą, kuris bus įvykdytas Kalvarijoje. Ten ji kaip Naujosios Sandoros Estera, drebėdama skausme ir vienu Dievu pasitikėdama, stovės prie savo tautos gelbėjimo sosto. Ji – mažasis išganytųjų žmonių „šaltinėlis, kuris tapo upe, ir šviesa bei saulė, ir potvynis“.
Marija Karaliene (Regina) pradedama vadinti liturgijoje ir taip vaizduojama mene maždaug nuo IV amžiaus. Žinomiausios maldos: „Salve Regina“, „Regina coeli“, Rožinio paskutinė paslaptis, Marijos litanijos kreipiniai. 1955 metais popiežius Pijus XII įsteigė Švč. Mergelės Marijos – Karalienės liturginę šventę.
„Baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ (II Vatikano Susirinkimo konstitucija Lumen Gentium 59).
Kita Naujojo Testamento karalienė – tai Dievo Tauta, Bažnyčia. Jėzus atėjo skelbti, kad prisiartino Dievo karalystė. Išganymo tikslas yra padaryti visus žmones Dievo įvaikiais ir jo karalystės paveldėtojais. Būtent tai laukia mūsų šios žemės gyvenimui pasibaigus. Marija šį kelią nuėjo pirma mūsų – kaip motina, kaip vyriausioji sesuo. Ji parodė karališkąjį kelią – tarnavimo ir visiško atsidavimo Dievui kelią.
Naujojo Testamento eilutės dažnai mini karaliavimo ženklą – vainiką:
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1).
„Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ (Apr 2, 10).
„Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką“ (1 Pt 5, 4).
„Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“ (Jok 1, 12).
„Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4, 7–8).
Mums, demokratijos laikų žmonėms karūnų, vainikų, karalystės ir karaliavimo įvaizdžiai gali atrodyti tolimi. Tačiau kažin kas juk sukelia tą jaudinantį širdies ilgesį ir skrydį skaitant vaikystės pasakas („ilgai ir laimingai…“), nemirtingos meilės istorijas, žiūrint filmus, kur narsūs herojai, kaip karalius Aragornas, kovoja už sostą tik tam, kad tuoj pat paliktų jį ir eitų tarnauti savo žmonėms kartu su savo karaliene.
Ar tai ne Tėvynės tiesų ilgesys?..
Ses. Linda Emanuela Ceple,
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija
