15
12 /
2016
Šiame numeryje Palendrių šv. Benedikto brolis kun. Kazimieras Milaševičius baigia įžvalgas apie tai, kas yra malda ir apie žmogaus ryšį su Dievu per maldą. Kituose „Magnificat“ numeriuose laukite kitų autorių, pasauliečių ir dvasininkų, pasidalijimų sava maldos patirtimi.
Kas yra malda?
Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai reiškia, kad žmogus yra būtybė, gebanti kalbėti, mąstyti Dievą, būtybė, gebanti, melstis, mylėti ir juoktis… Žmogus yra būtybė, gebanti save dovanoti kitam. Trumpai tariant, žmogus geba kurti santykį su kitu, panašiu į save, o aukščiausia prasme – su Dievu.
Tai mums leidžia dar kartą atsakyti į klausimą: kas iš tiesų yra malda? Aš jau kalbėjau apie maldą kaip laiką, skirtą Dievui, maldą kaip širdies tylą.
Dievas nėra beasmenė būtis. Jis turi vardą, kurį degančiame krūme apreiškė Mozei. Vardas, kurį savo asmeniu mums dovanojo Jėzus. Dievas, būdamas suasmeninta meilė, prabyla į žmogų kaip į asmenį ir kviečia žmogų įeiti į santykį su Juo tik per meilę, tai yra per Šventąją Dvasią. Malda įgyja prasmę bei vertę tik įsisąmoninus, kad Dievas ir žmogus yra susiję ne baime ar nauda, o abipuse meile, vadinasi, abipusiu atsivėrimu vienas kitam, abipusiu pasitikėjimu. Kai žmogaus širdis užsidega meile, jis nebeklausia, kas yra Dievas, kas yra žmogus; kokia yra gyvenimo prasmė ir kryptis. Jis trokšta tik vieno: neprarasti Šventosios Dvasios prisilietimo, leidžiančio gyventi su Dievu meilės vienybėje. Ši patirtis – amžinybės patirtis. Ji neleidžia užmiršti Dievo ir ragina jo ieškoti dieną ir naktį.
Sugrįžtant prie esminio klausimo, kas yra malda, galime atsakyti, kad malda, ar ji būtų garbinimas, ar prašymas, ar dėkojimas, visada yra santykis tarp dviejų mylinčių asmenų. Dievas yra meilė, ir žmogus gali atrasti santykį su Dievu tik mylėdamas.
Pabaigai vieno Rytų Bažnyčios vienuolio malda:
Mano Gelbėtojau, nebegaliu ir nebenoriu daugiau svarstyti ir kalbėti apie tave. Aš pakankamai perskaičiau, kalbėjau, klausiausi.
Aš norėčiau dabar tik kuo paprasčiausiai priartėti prie Tavęs. Leisk man užverti knygas, kad tarp mūsų, Tavęs ir manęs, daugiau nieko nebūtų.
Leisk man priartėti prie Tavęs. Leisk pasinerti į Tavo artumą. Tekalba Tavo širdis tiesiai į mano širdį.
Aš norėčiau drauge su Marija pasiimti Tave su savimi, kad nutolus nuo mokyklos triukšmo, toli nuo mokslininkų ginčų, galėčiau Tave garbinti, Tave regėti, kalbėtis su Tavimi.
