Naujienos

Priėmimas yra meilės išraiška, to dinamiško atvirumo, kuris skatina mus atkreipti dėmesį į kitus, siekti geriausio jų gyvenime (plg. FT, 91–94) ir kuris savo tyrumu yra Dievo įkvėpta meilė. Jei visuomenė persmelkta atvirumo ir priėmimo nuostatos, ji tampa pajėgi integruoti visus savo narius, net ir tuos, kurie dėl įvairių priežasčių yra „egzistenciniai svetimšaliai“ arba „slapti tremtiniai“, kokiais kartais tampa, pavyzdžiui, neįgalieji ar pagyvenę žmonės

  Kaip pasikeičia gyvenimas tapus tėčiu? Kiek vaikų turėti – pagal galimybes ar „kaip Dievas duos“? Tėvystė – tai neatšaukiama pareiga ar amžinas džiazas? Kaip neišprotėti auginant vaikus? Ar tikrai sriuba pati neišsiverda, indai patys neišsiplauna, o lopšinės prieš miegą pačios nepasidainuoja? Ar vaikai yra mūsų nuosavybė? Ką reiškia būti dvasios tėvu?   Apie tai drąsiai ir atvirai pasakoja dvylika skirtingą patirtį turinčių vyrų: Krepšinio

Pranciškus Jėgerštėteris (Franz Jägerstätter) gimė 1907 m. gegužės 20 d. Austrijoje, Sankt Radegundo miestelyje. Jo tėvai – Rozalija Huber (Rosalia Huber) ir Francas Bachmejeris (Franz Bachmeier) – negalėjo sukurti šeimos, nes buvo labai neturtingi. 1917 m. Rozalija ištekėjo už Heinricho Jėgerštėterio (Heinrich Jägerstätter). Jis įsivaikino Pranciškų ir suteikė berniukui savo pavardę. Pagrindinį išsilavinimą Pranciškus įgijo kaimo mokyklėlėje. Mokytis

Sunku kalbėti apie Šventąją Dvasią! Daugeliui mūsų ji yra pats abstrakčiausias Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, net sunkiai suvokiama kaip asmuo, nes neturi veido nei panašumo į žmogišką asmenį. Biblijos kalbose jos vardas yra paimtas iš gamtinių reiškinių – vėjas arba kvėpavimas (hebr. ruah, graik. pneuma). Toks simbolinis Šventosios Dvasios pavadinimas daug ką reiškia iš tikrųjų: vėjo, kaip ir kvėpavimo, nematai ir negali apčiuopti, bet atpažįsti jų