Kelyje į Emausą

Rubriką Viršelio paveikslas remia

 

 

Turbūt taip, kaip matome šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje, ir atrodė trys keleiviai iš Jeruzalės į Emausą vingiuojančiame siaurame akmenuotame kelyje… Susisieloję dėl Jėzaus mirties du jo mokiniai grįžta namo. Po kiek laiko prie jų prisijungia ir trečiasis, kaip paaiškėja, – apraudamas Mokytojas, kurio mokiniai neatpažįsta net klausydamiesi jo kalbų. Praregėjimas įvyksta tik pasiekus Emausą, kai visiems susėdus prie vakarienės stalo Mokytojas laužo duoną.

Neperskaitęs paveikslo pavadinimo, žiūrovas vargu ar supras, kad mato religinį paveikslą. Akylesnis stebėtojas nebent galėtų retoriškai paklausti, kodėl į pokalbį įsitraukę keliautojai nepaiso po žiemos sąstingio atgimstančios gamtos grožio, kodėl nesidžiaugia puikia pavasario diena? Pavadinimas – ta reikšminga nuoroda, kuri pastūmėja susimąstyti, kad pavasarinės saulės šviesa, nuskaistinanti dangų ir išryškinanti žolės žalumą, deja, nebūtinai nuskaidrina žmogaus mintis ir paaštrina jo regėjimą. Žmogaus ir gamtos būsenų kontrastas Frico fon Uhdės (Fritz von Uhde) kūrinyje, kaip buvo mėgstama XIX a. pabaigoje, išryškina žmogaus silpnumą, jo ribotumą, dažnai neleidžiantį atpažinti didybės ir tiesos, ypač kai tai pasirodo kukliu pavidalu.

Iš Saksonijos kilęs tapytojas Fricas fon Uhdė kartais vadinamas impresionistu, tačiau tiksliau jį sieti su XIX a. pabaigoje pasireiškusiu simbolizmu. Tikrovės įspūdis, labiausiai rūpėjęs impresionistams, Uhdei tėra priemonė kalbėti apie tai, kas svarbu žmonių gyvenime, apie gėrį ir blogį, teisingumą ir neteisybes. Uhdė studijavo tapybą Miuncheno dailės akademijoje. Kūrybinio kelio pradžioje tapė daugiausia peizažus ir mūšių scenas. Tačiau vis labiau jaunojo menininko dėmesį traukė visuomenės gyvenimas ir jo problemos – skurdas, nedarbas, išnaudojimas, prievarta. Dėl dėmesio žmogui, jo kasdienybei menininką traukė vadinamoji žanrinė XVII a. olandų tapyba. Vienas jo autoritetų buvo Rembrantas. Uhdės kūryboje vis labiau stiprėjo socialinės kritikos gaida. Jis tapė darbininkus, žvejus, varguomenės moteris ir vaikus, valstiečius, nuo XIX a. devinto dešimtmečio į amžininkus vaizduojančias scenas kartais įterpdavo Jėzaus figūrą. Už tai sulaukė kritikos, buvo kaltinamas Jėzaus atvaizdo desakralizavimu. Ypač daug diskusijų sukėlė jo kompozicija Ateik, pone Jėzau, būk mūsų svečias (1885), vaizduojanti Jėzų XIX a. pabaigos ūkininko namų valgomajame.

Kelyje į Emausą (1890) – vienas iš šio pobūdžio kūrinių – nuo kitų šios grupės paveikslų skiriasi tuo, kad jam nebūdingas konkretus istoriškumas, net veikėjų išvaizda belaikė, tokiais drabužiais keliautojai galėjo vilkėti ir Viduramžiais, ir XIX a. Beje, būtent 1890 m. Uhdė tampa Miuncheno dailės akademijos profesoriumi ir stoja meno reformos pusėn – dalyvauja steigiant antiakademinį dailininkų sambūrį, žinomą Miuncheno secesiono vardu. Uhdė paliko ryškų pėdsaką savo laiko istorijoje. Jo nutapytas figūrines kompozicijas gyrė van Gogas, jis laikomas vienu ryškiausių vokiečių dailės modernizacijos veikėjų.

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė

• «
• »