Kenterberio Katedros vitražas „Stebuklinga žūklė“

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia Kenterberio katedros XIII a. vitražas „Stebuklinga žūklė“. Šios scenos ikonografinis šaltinis yra Evangelijos pagal Joną 21 skyrius (žr. Jn 21, 1–19). Tačiau Biblijos tyrinėtojai laikosi bendros nuomonės, kad Jono evangelijos pirminis variantas baigėsi 20-uoju skyriumi ir paaiškinimu, kodėl jis ėmėsi rašyti šią knygą. Jonas užsimena, kad galėjo užrašyti dar daug kitų ženklų, „kurie nesurašyti šitoje knygoje“, tačiau jautėsi parašęs pakankamai, kad padėtų įtikėti Jėzų. Taigi išlieka klausimas – kodėl buvo pridurtas dar vienas skyrius? Vis dėlto evangelistas jautė, kad to skyriaus trūksta evangelijai užbaigti. Jame pasakojama apie Jėzaus pasirodymą prie Genezareto ežero, stebuklingą žūklę, Jėzui nurodžius, kur užmesti tinklus, trigubą Petro meilės išpažinimą, po kurio Viešpats paskiria jį ganyti savo avis ir avinėlius, taip pat mįslingai išpranašaujama Petro kankinystė.

Kenterberio katedros vitraže kairėje valtyje matome Jėzų, liepiantį apaštalams „užmesti tinklus“, ir apstulbusius mokinius, traukiančius tinkluose gausybę žuvų. Evangelija mini žuvų skaičių – 153, kuris simbolizuoja daugybę naujai įtikėjusiųjų Kristų. O Petrui (kuris yra pavaizduotas arčiausiai Kristaus ir bendraujantis su juo) netrukus bus patikėtas ypatingas vaidmuo – rūpinantis tikinčiųjų bendrija paliudyti Viešpatį savo mirtimi. Neatsitiktinai vienintelio Petro apsiaustas yra raudonos spalvos. Dešinėje atpažįstame jauniausią (bebarzdį) apaštalą Joną. Kiti du mokiniai kompozicijos viduryje galėtų būti Tomas ir Natanaelis iš Galilėjos Kanos (žr. Jn 21, 2).

Tęsiant šio kūrinio aptarimą būtina suvokti du dalykus: 1. Mes žvelgiame į nedidelį gotikinės katedros fragmentą, kurį reikia skaityti scholastinės Bažnyčios doktrinos kontekste. 2. Atvaizdas puošia 2019 m. spalio mėnesio kasdienių maldų knygelę, o tai reiškia, kad ir šiandien Bažnyčia kreipia mūsų dėmesį į „stebuklingos žūklės“, kitaip tariant, į misijų temą.

Viduramžių katedra – tai viduramžių miesto bažnyčia su vyskupo – krikščioniško miesto valdytojo – sostu. Katedros statyba buvo religinis, ekonominis, technologinis, meninis užmojis, kuriame dalyvavo visi gyventojai. Katedrose buvo ne tik švenčiama liturgija ir gerbiama Dievo Motina (jai dedikuota dauguma katedrų), bet ir būdavo įprasta praleisti naktį, ilsėtis. Gotikine katedros didybe norėta išreikšti amžinąjį dangiškosios Jeruzalės spindesį, tačiau svarbi ir logika, kuria vadovavosi užsakovai ir meistrai. Katedrų amžius yra scholastikos – pastangų racionaliai sisteminti krikščioniškąją doktriną – amžius. Tai laikas, kai vyskupijų mokyklose, virstančiose universitetais, studijuojama Aristotelio logika.Nemėginama neigti protui nepavaldžių tikėjimo slėpinių, bet trokštama padaryti juos suprantamus.

Gotikos stilius nėra tik techninių išradimų rezultatas. Čia atsiveria naujas žmogaus ir pasaulio matymas. Ikonografijai būdinga pagarba realybei, susidomėjimas psichologija, loginis aiškumas, aristoteliškai racionali tvarka, atitinkanti Summos struktūrą, to meto teologų idėjas, domėjimasis istoriniu pasakojimu, pakeitusiu abstrakčias platoniškas dogmas. Viskas gamtoje buvo matoma kaip aukštesnės, transcendentinės realybės ženklas. Gotikiniame mene vyrauja religinis simbolizmas, bet gausu ir iracionalumo, spontaniškumo, fantazijų. Proportio ir claritas, idealizmas ir realizmas, auksas ir šviesa – visu tuo remiantis konstruojamas gotikinės šventovės pastatas.

Gotikinių vitražų figūratyvinis pasakojamasis prasideda XII a. Prancūzijoje, Šv. Dionizo bažnyčios deambulatorijuje (deambulatorijus [lot. deambulatorium] – apėjimas bažnyčioje aplink chorą, jungia šonines navas. Tarptautinių žodžių žodynas, 1985), tęsiasi Paryžiaus, Šartro, Puatjė, Reimso katedrų vitražuose ir stulbinantį grožį visoje Europoje pasiekia XIII amžiuje. Apie 1250 m. du architektai – Žanas de Šelis ir Pjeras de Montrėjus (Jean de Chelles ir Pierre de Montreuil), apimti svaiginančios perregimų sienų traukos, sukūrė nuostabius Paryžiaus Dievo Motinos katedros vitražus. O vitražo meno viršūnė pasiekta Paryžiaus Šventojoje koplyčioje (Sainte Chapelle), kurioje 15 milžiniškų spalvoto stiklo langų sukuria dangaus šviesą. Žymiausia dydžiu ir vitražų grožiu yra Šartro katedra (1210–1236), turinti 164 vitražus (2000 kv. m. spalvoto stiklo). Vitražai – tai tikra to meto biblinės kultūros enciklopedija: nuo Pradžios knygos iki to laikmečio istorinių įvykių (Kryžiaus žygių, valdovų karūnacijų ir pan.); nuo Jesės medžio iki apaštalų išsiuntimo. Galime neabejoti, kad aptariama Kenterberio katedros „Stebuklinga žūklė“ yra mažytė dalelė didingo mokymo apie Išganymo istoriją.

Įspūdingi vitražai Kenterberio katedros apsidėje ir choro koplyčiose buvo sukurti XII–XIII a. ir vadinami „Stebuklingais langais“. Juose pristatomi Senojo ir Naujojo Testamentų siužetai, Kristaus genealogija, vaizduojamos šv. Tomo Beketo gyvenimo scenos. Kenterberio vitražai laikomi vertingiausiais šio meno pavyzdžiais Anglijoje. Kovotojas už Bažnyčios laisvę šv. Tomas Beketas karaliaus Henriko įsakymu 1170 m. nužudytas Kenterberio katedroje ir čia palaidotas. Jo kapas tapo gausių malonių vieta.

Jono evangelijos epiloge Jėzus palengva leidžiasi būti atpažintas: jis – tas pats, tačiau ne toks pat. Jo pasirodymai leidžia nujausti naujo pasaulio slėpinį. Todėl vitraže Jėzus vaizduojamas ir kaip „lygus su lygiais“ vienoje valtyje, ir kaip visatos valdovas su Rašto ritiniu rankoje ir dėmesio prašančiu judesiu. Pasakojime akcentuojamas Petro vaidmuo: jis nusprendė žvejoti, jis pirmasis, iššokęs iš valties, skubėjo pas Jėzų. Vitraže taip pat Petras vienintelis iš apaštalų bendrauja su prisikėlusiu Mokytoju. Istorikai primena, kad pirmajame amžiuje dėl į krikščionių bendriją įsitraukiančiųjų daugybės ir įvairovės, Bažnyčios tinklams iškilo grėsmė sutrūkinėti. Petrui patikimas Bažnyčios vienybės tinklas, jam skirta rūpintis jo vientisumu.

Žvejai, kupinas žuvų tinklas – tai seniausi krikščioniški simboliai, reiškiantys, kad Jėzus suteikia Petrui ir apaštalams misionierių įgaliojimus. Petras – dar ir bendruomenės vadovas: jis pavadinamas uola ir jam patikimi Dangaus Karalystės raktai (žr. Mt 16, 15–19). Patvirtinęs Petro pirmenybę, Jėzus čia pat paskelbia apie jo kankinystę. Ne tik Petras, bet visi apaštalai, visi tikrieji Dievo bičiuliai bus kryžiuojami, taps kankiniais. Galima spėti, kad raudona žvejų valčių ir aureolių spalva ir yra nuoroda į jų laukiančią panieką ir mirtį už Kristų. O žalios ir baltos burės simbolizuoja viltį.

Evangelistas Jonas, pridurdamas 21 skyrių apie „pasirodymą prie Genezareto ežero“, tarsi atveria evangeliją ateičiai. Egzegetai pastebi, kad pirmasis Apaštalų darbų knygos skyrius yra savotiškas šios evangelijos komentaras: jame atskleidžiama, kaip išsipildo Jėzaus pranašystė. Petras su apaštalais atvedami į Teismo tarybą ir susilaukia represijų už savo skelbimą. Šį kartą jie buvo nuplakdinti ir paleisti (žr. Apd 4–5 skyriai). Iš teksto galima suprasti, kad ypatingą nemalonę jie užsitraukė dėl daugybės įtikėjusiųjų skaičiaus. Vadinasi, matome išsipildant tai, ką simbolizavo 153 Evangelijos žuvys (žr. Apd 1,12–16).

Spalis – Misijų metų pradžia. „Pakrikštyti ir siunčiami. Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje“, – taip pavadinta birželio 9-ąją, Sekminių iškilmės dieną, Vatikane paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia šiemet spalio 20-ąją minimai Pasaulinei misijų dienai. Kaip tik šį mėnesį Vatikane prasideda Vyskupų sinodas, skirtas evangelizavimo misijai Amazonijos regione.

Tačiau ne tik Amazonija, Afrika, Rusija, bet mes patys, žengdami per tikėjimo naktį ir vaduodamiesi iš nacionalinio uždarumo, privalome suprasti, kad „Krikštas mums suteikia naują gyvenimą, mums dovanoja tikėjimą į nuodėmės ir mirties nugalėtoją Jėzų Kristų, mus atgimdo ir atkuria mumyse Dievo paveikslą ir panašumą, padaro mus Kristaus Kūno – Bažnyčios – nariais. Šia prasme krikštas būtinas išganymui, nes jo dėka mes esame Tėvo sūnūs ir dukterys, nesame našlaičiai, vergai ar svetimi ateiviai. Mes esame siunčiami į misiją, nes mūsų tėvas yra Dievas, o motina – Bažnyčia. Kiekvienas krikščionis yra siunčiamas į misiją, kad visi žmonės žinotų, jog jie yra pašaukti būti Dievo vaikais“ (popiežiaus Pranciškaus žinia Misijų dienos proga).

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

• «
• »