01
07 /
2014
Aštuoniolikmetė Kristina maldauja keleriais metais vyresnę Kjarą, kuri, kaip ir kiekvieną vakarą, po darbo atėjo į Romos Termini stotį: „Ištrauk mane iš šio pragaro, parsivesk pas save ar kur kitur. Nebenoriu taip gyventi.“ Pragaras? Kjarai šis žodis neatrodo per stiprus. Kristina pabėgo iš namų, nes šeimoje su ja buvo šiurkščiai elgiamasi. Pradėjo vartoti narkotikus, o jos vaikinas pasirodė besąs sąvadautojas, ėmė versti ją parsidavinėti.
Daugybė netikrų pranašų pelnosi iš jaunų nelaimėlių. Tik labai nedaug kas jais iš tiesų pasirūpina. Jaunuoliai, mėginę išsikapstyti savo jėgomis, nešioja randus. Jau dvejus metus, davusi įžadą pašvęsti savo gyvenimą Dievui, Kjara Amirantė (Chiara Amirante) vakarais susitinka su gatvėje gyvenančiais žmonėmis, kad nors truputį juos paguostų. Ir nuolat susiduria su savo nepajėgumu jiems padėti. Ir šį vakarą ji negali parsivesti namo Kristinos, nes nenori trukdyti žmonių, su kuriais nuomojasi butą. Ji užrašo kelis adresus, kur mergina galėtų prisiglausti.
Kitą dieną Kjara pirmą kartą išdrįsta savo draugams išdėstyti beprotišką sumanymą: surasti namą ir priglausti jaunuolius iš gatvės. Vieta vadintųsi „Naujieji horizontai“ – kaip ta linija, kur susijungia žemė ir dangus, kur pragaras gali virsti rojumi. Ten būtų gyvenama pagal Evangeliją ir pasikliaujama Apvaizda, kaip pirmosiose krikščionių bendruomenėse.
Mergelė Marija – Krikščionių pagalba
Sumanymas tikrai gražus, bet, nors Kjara ir meldžiasi, pažįstami žmonės ir Bažnyčia ją palaiko, vietos prieglaudai rasti niekaip nepavyksta. Kaip atsakymas ateina Dievo žodis iš Evangelijos pagal šv. Luką: „Eik, parduok viską, ką turi…“ Ji turi darbą, šiek tiek drabužių ir daiktų. Jei ji nepajėgia gatvės žmonėms suteikti pastogės, gal reikėtų atsisakyti savo patogumų ir išeiti gyventi su jais? Sveiku protu sunkiai suvokiama, bet didžiai Kjaros nuostabai dvasios tėvas palaiko šį sumanymą. Tai įvyks gegužės 24 dieną, per Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos šventę.
Likus kelioms dienoms aplanko nusivylimas – kunigas dabar mano, kad šis sumanymas pernelyg pavojingas. Bet vieną dieną horizontas staiga vėl nušvinta – pasiūlomos trys vietos gyventi, į vieną jų, netoli stoties, galima kraustytis iškart. Tą patį vakarą Kjara su keliomis draugėmis savanorėmis jau gali priglausti jaunuolius.
Metams baigiantis, planuojant persikelti į namus, pavadintus „Sala“ (Isola), visi suserga. Įvairiomis retomis ir staigiomis ligomis. Bet prasidėjus rekolekcijoms, skirtoms maldai prieš įkuriant asociaciją, būsimieji namų gyventojai stebuklingai pasveiksta. Per šias rekolekcijas, kuriose dalyvauja ir buvę alkoholikai, narkomanai, prostitutės, tampa akivaizdu, kad pasitikėjimas Dievu bus jų skydas prieš griaunančias nakties pasaulio jėgas.
Širdies ramybė
Atvykę į „Naujuosius horizontus“ gausite ne vien lovą ir karšto maisto. Juk nelaimingo gyvenimo šaknys daug gilesnės. Svečiai raginami ieškoti širdies ramybės, nes tik iš jos vienintelės kyla tikrasis vidinis atsinaujinimas. Visi įsipareigoja gerbti bendruomenės gyvenimo ritmą ir nuostatus, sudarytus per minėtas rekolekcijas: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“
Kai atvyksta naujas žmogus, visi puola raustis po savo drabužius, kad jį aprengtų. Ir net jei tas žmogus to nesupranta, net jei nebetiki meile, nes labai daug kentėjo, kiekviena diena pradedama Kristaus žodžiu. Liudija Paolas, buvęs narkomanas ir kalinys: „Evangelijos žodžiai mane skaudino, bet jie gydė mano širdį… kaip chirurginė operacija.“
Pati Kjara patyrė, kad nėra didesnės kančios nei gyventi atsitolinus nuo Dievo. Ji gimė tikinčioje šeimoje, tikėjimas jai visada buvo savaime suprantamas dalykas, bet teko išgyventi ir visišką „užtemimą“. Jos draugė Rinata drąsino vis tiek tikėti. Šviesa vėl nušvito, ir Kjara suprato, kad tik meilė gali suminkštinti akmeninę širdį.
Pagal Marie-Helène de Cherisey straipsnį
iš Prancūzijoje leidžiamo „Magnificat“ 2014 m. kovo numerio (Nr. 256)
