01
04 /
2014
Štai kaip vyksta socialinė integracija Pa de Kalė (Prancūzija) šiaurėje. Jauna mergina pradeda dirbti ekologiniame ūkyje. Darbas jai visai nelimpa. Gavusi pasiūlymą pereiti dirbti į plytinę, ji tiesiog pražysta. Kodėl? Ji paaiškina tiesiai šviesiai – jos manymu, daržininkystė tėra laisvalaikio užsiėmimas, o darbuotis plytinėje – čia jau tikras darbas!
Dievas mane myli veltui
Dievo švelnumas gydo nematomas žaizdas ir nutraukia nesėkmių grandinę. „Jei tau kas nors nepavyko, imkis kito darbo!“ Tokio principo laikosi Fransua Marty, socialinės integracijos Prancūzijoje pradininkas.
Būdamas 17 metų jis kurį laiką gyveno pas vienuolius cistersus Tamijė (Tamié) abatijoje. Fransua buvo hiperaktyvus, mokslai nelabai sekėsi, o štai vienuolyne jis atrado gerumo Dievą, leidžiantį ir juokauti, ir pajusti darbo skonį, atleidžiantį ir klaidas. Kokia paguoda pagaliau liautis laikyti save kvailu ir įgyvendinti svajonę tapti tolimųjų reisų vairuotoju!
Drauge su žmona Klara, buvusia kairiųjų pažiūrų aktyviste, patraukta gerojo Dievo, Fransua toliau žengia tikėjimo keliu. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje tėvas Patrikas Tibergjenas (Patrick Tiberghien) pasiūlė jiems prižiūrėti svečių namus Kalė. Mintis gyventi prie jūros pasirodė patraukli. Iš pradžių ten apsistodavo keliautojai, o laikui bėgant prieglobsčio ėmė prašytis vis daugiau bedarbių. Pora nebežinojo, kaip su jais tvarkytis, bet Kristaus žodžiai „Tai jūs duokite jiems valgyti!“ paragino juos žengti dar vieną žingsnį.
Vieta visuomenės atstumtiesiems
Gavusi pinigų, pora nuošalioje vietovėje nupirko žemės ir drauge su tėvu Patriku, keliomis šeimomis ir jaunuoliais, bendrai sudėję visą savo turtą, įkūrė Apreiškimo bendruomenę. Labai greitai gyvenant drauge su visuomenės atstumtaisiais ėmė kilti klausimai: Gal reikėtų ne tik suteikti jiems pastogę, bet ir padėti rasti darbą, kad galėtų pradėti gyventi savarankiškai? Prancūzijoje veikia daug „paramos pradedant dirbti“ programų ir dėl jų nemažai ginčijamasi, esą jos neatitinka darbo rinkos reikalavimų ir neužtikrina, kad jas baigę žmonės įsidarbins. Ar įmanoma žmones be patirties ugdyti įmonėse, kad jie išmoktų dirbti drauge su profesionalais? 1986 m. pasitaikė galimybė perimti palečių sandėlį, po to susikūrė Pajūrio lentpjūvė ir palečių gamykla SPL (Scierie et Palettes du Littoral). Tokia gamykla katalikiškai Apreiškimo bendruomenei buvo tarsi didysis sprogimas!
Darbas gydo
Pramonininkai paragino Fransua studijuoti aukštojoje mokykloje. Ten jis įgijo gebėjimų vadovauti, bet nepamiršo rūpintis pačiais vargingiausiais. Matydamas, kad darbo tempas Pajūrio lentpjūvėje ir palečių gamykloje kai kuriems pradedantiems darbuotojams yra per greitas, jis įsteigė socialinės integracijos įmonę „Chênelet Insertion“. Joje siūloma mokytis įvairiausių darbų: daržininkystės, medkirčio amato, krovimo, darbo lentpjūvėje, plytinėje, svečių namuose, kavinėje…
Darbuotojai nevarginami teoriniais postringavimais. Siekiama paprastumo, kad savo darbo vaisius išvystum greitai. Kol dar nemoki sverti svarstyklėmis, matavimo vienetas plytinėje bus karutis ir kibiras. Pjūklas valdomas vairasvirte, kaip žaidimų automatuose. Noras mokytis paprastai atsiranda vėliau, kai sugrįžta pasitikėjimas savimi. Pokalbiai su vadovais padeda kiekvienam surasti savo kelią, laisvai prabilti apie sunkumus, kad būtų galima dirbti pasitikint savimi ir kitais. Kai asmuo jaučiasi pasirengęs, gali pradėti dirbti gamykloje.
Pajūrio lentpjūvei ir palečių gamyklai nėra lengva išsilaikyti, nes 60 proc. darbuotojų dirba pagal integracijos programą. Čia dirbantys kompetentingi profesionalūs darbuotojai sutinka gauti keliskart mažesnį atlyginimą, nes nori paremti šį sumanymą. Rezultatas štai koks: 60 proc. baigusių Pajūrio lentpjūvės ir palečių gamyklos mokymosi programą susiranda kitą darbą.
Šešiasdešimties sulaukę Klara ir Fransua tęsia savo misiją giliai įsitikinę, kad Dievas nori tokios jų tarnystės; jie yra laimingi. „Gavę šią malonę, padedame kitiems tapti „palaimintaisiais“ jų bedarbystėje, nepritekliuje, mokantis vadybos ar darbo su technologijomis.“
Parengta pagal Marie-Helène de Cherisey straipsnį
iš Prancūzijoje leidžiamo „Magnificat“ 2014 m. balandžio numerio (nr. 257)
