01
02 /
2019
Šiemet „Magnificat leidiniai“ išleido Cristianos Paccini ir Simone‘os Troisi knygą „Gimėme ir niekada nemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ apie įkvepiantį jaunos šeimos gyvenimą. Joje daug dėmesio skiriama žmogaus gyvybei nuo pat užsimezgimo, niekada nesibaigiančiam džiaugsmui bei pasitikėjimui Dievu.
Kjara Korbela ir Enrikas Petrilo – jauna italų šeima, patyrusi daugybę išbandymų. Jiedu neteko dviejų kūdikių, mirusių vos gimus, o laukiantis trečiojo užklupo netikėta žinia – Kjarai vėžys. Bet ji nedvejodama pasirinko gimdyti… 2012 m. birželį Kjara gimė Dangui; šiuo metu jai ruošiama beatifikacijos byla. Kviečiame skaityti trumpą jos biografijos ištrauką.
Gyventi ir priimti meilę
Nepraėjus nė mėnesiui po vedybų, grįždami iš vestuvinės kelionės, Kjara ir Enrikas sužino, kad laukiasi. Jie priima tą žinią su džiaugsmu, nors neslepia, kad yra šiek tiek sunerimę. Ji ką tik įstojo į politikos mokslų magistrantūrą, ir vienintelis dirbantis iš jųdviejų buvo Enrikas. Jis dirbo fizioterapeutu nepagydomų onkologinių ligonių skyriuje. „Mes svarstėme, ar pajėgsime išgyventi, ar išsiversime padidėjus išlaidoms… Tačiau buvome tikri, kad kaip Viešpats padėjo mums susituokti, taip padės ir per nėštumą.“ […]
Iškart po vestuvių Enrikas pradėjo skųstis skaudamu dantimi. Kadangi skausmas nesiliovė, jis atliko tyrimus. Panoraminė rentgeno nuotrauka aiškiai rodė, kad žandikaulyje yra kažkoks darinys. Žiūrėdamas į nuotrauką išbalęs iš baimės Enrikas teištarė: „Ar galite pakviesti mano žmoną?“ Nebuvo aišku, ar tai ne auglys. Kjara susirūpino: tą patį rytą ji sužinojo, kad yra nėščia. Vienu metu sužinoti, kad laukiesi, ir susidurti su baime dėl vyro ligos buvo didelis išbandymas.
Iš tiesų tai buvo danties šaknies cista, kurią reikėjo pašalinti. Taigi Enrikas gėrė vaistus nuo skausmo iki kol buvo paguldytas į ligoninę. Tai nutiko kaip tik prieš pat antrąjį Kjaros apsilankymą pas gydytoją. Echoskopija nieko blogo nerodė, gydytoja Daniela pasakė Kjarai, kad beveik aišku, jog gims mergaitė ir kad jau keturiolikta nėštumo savaitė. Stebėdama ekrane, kaip mažylė juda, Daniela netikėtai persimainė – jos giedras veidas apsiniaukė. Kjara tai pastebi, ji supranta, kad kažkas ne taip, bet neklausia, kas blogai, o tik: „Ar čia galvytė?“, taip tarsi padėdama Danielai nustatyti diagnozę. Tada ramiai, tyliai laukia, kol Daniela prabils. Ši skausmingai paaiškina: „Matai, Kjara, deja, yra apsigimimas, kurio negalima išgydyti. Kol kas negaliu tau nieko daugiau pasakyti, nes reikėtų kuo skubiau atlikti tyrimą aukštesnės raiškos echoskopu, kad būtų galima nustatyti pažeidimo dydį ir sužinoti, ar nepaliesti ir kiti organai.“ Diagnozė – anencefalija. Mergaitė neturi kaukolės skliauto. Tokiu atveju įstatymas leidžia atlikti abortą, kuris apibrėžiamas kaip atliktas dėl medicininių indikacijų.
Jonas Paulius II rašė, kad kūnas „sukurtas į regimąją pasaulio tikrovę pernešti nuo praamžių Dieve slypinčią paslaptį, taigi yra jos ženklas“ . Kūnas sako, kad esame sukurti dovanoti save, duoti meilę ir ją gauti. Tas mažas kūnelis, judantis Kjaros įsčiose, mums praneša, kad ši misija yra neatidėliotina ir kilni.
Daniela paklausia Kjaros, ar jos vyras laukiąs už durų, tačiau ši ramiai ir tvirtai atsako, kad ne. Gydytoja prisimena, kad Kjara nė akimirką nedvejojo, ar toliau nešioti mergytę, ar ne.
Išėjusi iš gydytojos kabineto Kjara apsiverkė jos laukusios mamos glėbyje.
Tą akimirką jos galvoje skamba vis tą patį kartojančių žmonių choras: „Žinoma, susilauksite sveiko vaiko, tai savaime aišku!“ Bet viduje vis labiau stiprėja kita mintis. „Žinojau, kad Viešpats visuomet pasiūlo mums ką nors skirtinga, ne viskas vyksta taip, kaip mes galvojame, todėl tąkart aš jaudinausi tik dėl vieno – kaip šią žinią pranešti savo vyrui.“ Nuo tada, kai susižadėjo, abu pasirinko gyventi pagal Evangeliją, gavo malonę sutikti Jėzų ir nusprendė artėti prie Jo. Tačiau visai kas kita susidurti su konkrečiais gyvenimo iššūkiais, ypač kai reikia pasakyti „taip“ tam, kas yra skausminga.
Po keleto valandų, Enrikui vis dar būnant ligoninėje, Danielos siunčiama Kjara atlieka išsamesnį tyrimą. Šįkart echoskopas rodo trimatį ir spalvotą vaizdą. Mažylės Marijos Gracijos Leticijos atvaizdas yra labai ryškus: ji juda, čiulpia pirštą ir spardosi. Tačiau taip pat gerai matosi ir jos problema – mažylė neturi susiformavusio kaukolės skliauto. Budintis medikas sako Kjarai, kad jei būtų anksčiau pasidariusi echoskopiją, dar būtų galėjusi ką nors padaryti. „Ar būtume galėję apsaugoti ją nuo ligos?“ „Ne, pasidaryti abortą.“ Jai, ką tik mačiusiai, kaip dukrytė juda, tai buvo netikėtas smūgis. „Buvo akivaizdu, logiška ir suprantama, kad Marija neišgyvens. Tačiau taip pat akivaizdu, kad ji gyva, čia, ir iš visų jėgų stengiasi augti. Aš jaučiausi negalinti eiti prieš ją, jaučiau, kad palaikau ją kaip galiu ir nekeliu savęs aukščiau jos gyvybės.“
[…] Tąnakt Kjara neužmigo. Tai buvo sunkus metas. Ji klausė savęs, kodėl Dievas leido tam įvykti jos ir Enriko gyvenime: jie visada stengėsi sužinoti Jo valią. Kjara priekaištavo sau, kad nebuvo labai atidi, kad apsileido. Ji kaltino save dėl to, kas atsitiko. Ji nenutrauks nėštumo, dėl to nė kiek neabejoja, tačiau antrąją echoskopiją atlikęs medikas žiūrėjo į Kjarą kaip į pamišėlę, kai ji tai pasakė. Buvo labai skaudu. […] Kjarą gąsdino tai, kad jiedu su Enriku buvo susituokę vos keletą mėnesių ir ji nežinojo, kaip jis galėtų reaguoti į žinią, kad jo dukrai blogai ir ji mirs vos gimusi. Kjara bijojo sužinoti, ką Enrikas jaučia širdyje, bijojo, kad nustos ją mylėjęs. Ji svarstė: „Ar šitą kryžių neš ir mano vyras, ar turėsiu nešti jį viena? Ar jis mane supras?..“Tą sunkią naktį priešais Kjaros akis iškilo Mergelės Marijos vaizdinys. Kjara pasijuto tarsi žaibo nutvieksta. Ji atpažino save Mergelėje Marijoje, ji atsidūrė toje pačioje situacijoje. Ypatingas nėštumas, sūnus, kuris mirs jai matant, ir sunkumas pranešti apie tai Juozapui, dar nieko nežinančiam. Abiejų – tiek jos, tiek Marijos – Dievas paprašė to paties. Abi bijo būti atstumtos. Kjara susimąsto. Pamažėle horizontas keičiasi. „Nepajėgiau tikėtis suvokti viską ir tuojau pat; Dievas turėjo planą, kurio aš neįstengiau suprasti.“
[…] Operacija Enrikui baigėsi sėkmingai. Važiuodama jo pasiimti į ligoninę, Kjara jautėsi įsitempusi. Norėjo verkti, bet negalėjo. Kiek vėliau mašinoje vyras, dar nieko nežinodamas, susierzino ir papriekaištavo jai dėl vairavimo. Kai jie grįžo namo, Kjara pasakė, kad turi su juo pasikalbėti. „Marijai blogai? – paklausė Enrikas. – Nesirūpink, kad ir kas būtų, mes ją auginsime.“ „Ne, mes negalėsime jos auginti, – atsakė Kjara, – tai nesuderinama su gyvybe.“ Ta mergaitė skirta ne jiems. Jiedu apsikabina, drauge verkia.„Niekada nepagalvojau, kad gali būti ir taip. Buvau apsvarstęs galimybę priimti nesveiką vaiką, – pasakoja Enrikas, – bet tik ne palydėti vaiką į Dangų. Tą akimirką pirmąkart supratome, kad esame taip pat sukirpti: abu žinojome, ką tokioje situacijoje daryti. Tai buvo nuostabu.“
Enrikui kalbant, Kjara klausosi žodžių, kurių taip labai troško: „Nesijaudink. Ji mūsų dukra, ir mes ją lydėsime tol, kol galėsime.“ Jis taip pat nė akimirkai nesudvejoja, ar neatsisakyti šios dovanos. Kjarai tai ne tik neužmirštama akimirka. Pasak jos, tai pirmasis stebuklas.
Marija Gracija Leticija yra autentiška dovana, tokia, kuria apdovanoja Dievas. Tai jis siuntė šią dovaną, norėdamas pasakyti Kjarai, kad jos vyras iš tiesų ją myli ir drauge su juo ji gali ištarti „Štai aš“ kiekvieną dieną. Norėdamas, kad jie suprastų, tarsi Abraomas ant Morijos kalno, kaip jie myli Viešpatį ir kaip Viešpats myli juos per kasdienę Dieviškąją Apvaizdą.
Parengė Karolina Bagdonė
