01
05 /
2015
[Jėzui] reikėjo eiti per Samariją. Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.
Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:
„Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‚Duok man gerti‘, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“
Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“ Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‚Neturiu vyro‘, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“
Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‚Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis‘? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‚Vienas pasėja, kitas nupjauna‘. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“
Maldos paveikslas
Įsivaizduokime prie šulinio sėdinti Jėzų ir moterį, ateinančią pasisemti vandens. Stebėkime jų pokalbį, įžvelkime begalinę vidinę Jėzaus laisvę. Įsiklausykime į Jo žodžius, ištartus samarietei moteriai: „Duok man gerti!“
Maldos prašymas
Prašykime, kad viduje patirtume, jog Jėzus trokšta mūsų meilės ir kad mes taip pat ilgimės Jo besąlygiškos dieviškos meilės. Prašykime, kad galėtume atsiverti Jo meilei ir kartu norėtume atsiliepti į Jo meilę.
1. Nemaloni istorinė praeitis, nepatogus geografinis kontekstas
Jėzus ateina į kraštą, kuriame gausu garbingų istorinių paminklų, tačiau šio krašto gyventojai yra žydų nekenčiami. „Švaruoliai“ samariečius laiko žemesne rase, eretikais ir schizmatikais. Vėliau Jėzaus kaltintojai norėdami Jį pažeminti vadins samariečiu. Tarp žydų ir samariečių nuo senų laikų vyravo nesantaika. Laikotarpiu tarp Nehemijo ir Makabiejų, kai samariečiai pasistatė šventyklą ir įsisteigė kultą, ši nesantaika tapo atviru priešiškumu.
Šv. Jono evangelijoje aprašytas Jėzaus ir samarietės susitikimas vyksta tarp aukščiausių Garizimo ir Ebal Palestinos kalnų. Šį susitikimą galima pavadinti nepatogiu visomis prasmėmis – tiek aplinkos, tiek asmenų. Ir vis dėlto būtent schizmatikų krašte Jėzus radikaliai pakeičia šventyklos sampratą, o savo misijos slėpinį atveria lengvo elgesio būdo moteriai.
2. Proga atsikeršyti
Evangelistas Jonas labai kruopščiai aprašo šią sceną. Vidurdienio karštis. Jėzus po ilgos kelionės yra tikrai pavargęs. Nori gerti. Ateina nepažįstama moteris ir Jėzus užmezga pokalbį: „Duok man gerti.“
Jėzus atėjo į žemę tam, kad atneštų mums išganymą. Tapo mums dovana. Ir vis dėlto Jis kažko prašo. Prieš savo gimimą Jis prašė savo motinos leidimo įsikūnyti ir nuolankiai laukė jos „taip“. Gimdamas prašė vietos užeigoje. Jono Krikštytojo prašė krikšto. Mokinių prašė, kad Jį sektų. Prašėsi į svečius pas muitininką Zachiejų. Prašė paskolinti asilaitį, kad galėtų įžengti į Jeruzalę. Alyvų darželyje prašė mokinių budėti ir melstis. Ant kryžiaus tiesiog šaukė: „Trokštu.“ Net ir prisikėlęs Jėzus prašė mokinių maisto: „Ar neturite ko valgyti?“ Dievas tikrai tapo mažiausiu, todėl trokšta visų ir kiekvienas gali Jam nors ką duoti.
Samarietė savo tautiečių vardu nepraleidžia progos priminti žydui vyrui jo vietą ir tokiu būdu apkartinti savo dovaną – gurkšnį vandens: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Galbūt dar galėjo pridurti – jei tu dar žinotum, kokia tai yra moteris, kurios tu prašai atsigerti…
Dingo žmogus, dingo moteris, jų vietose liko tik žydas ir samarietė, nelyginant amžino antagonizmo bedvasiai simboliai, kurie ir toliau tebemaitina kruvinus konfliktus vakar ir šiandien. Kai dingsta žmogus, o jo vietoje atsiranda etiketė, klasifikacija – tautinė, lyties, religinė, – už visa tai visuomet moka Kristus.
Jėzus nereaguoja į provokaciją. Nesutinka tęsti dialogo, kuriame yra apsikeičiama kirčiais. Dievas lieka nepajudinamas mūsų akiplėšiškumo ir cinizmo akivaizdoje. Jis puikiai žino, jog šios kaukės slepia giliausią skausmą.
Jėzus tęsia kalbą apsiribodamas lengva ironija ir paslapties šydu. „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‚Duok man gerti‘, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Tau atrodo, kad tu mane apdovanoji, o iš tiesų tai aš tave apdovanoju. Moteris nėra pasiruošusi tokiam įvykių posūkiui, kada prašantysis tampa davėju. Ji nujaučia, kad su šiuo Nepažįstamuoju nebus taip lengva laimėti ir nuo šios akimirkos Jį vadina Viešpačiu, tačiau dar nepripažįsta pralaimėjimo. Iki šios pokalbio akimirkos ji suprato tris dalykus:
– Jis save laiko kažkuo aukštesniu,
– Jis turi nežinia kokią svarbią paslaptį,
– Jis giriasi, kad gali pasisemti gyvojo vandens.
Todėl ji atsako į kiekvieną Jėzaus teiginį:
– Kad ir koks didis tu būtum, argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko?
– Kokia yra tavo paslaptis?
– Tu neturi samčio. Iš kur tu imsi gyvojo vandens?
3. Tiesos link
Jėzus pagreitina pokalbį. „Nekantriu stumtelėjimu panardina moterį į tiesos pilnatvę“ (F. Mauriac).
„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“
Jėzus nenuvertina Jokūbo šulinio vandens, neprikabina etiketės: „Netinkamas gerti!“ Jis atkreipia dėmesį į šio vandens nepakankamumą, į tą disproporciją, kuri glūdi tarp žmogaus troškimo ir kūrinijos gebėjimo šį troškimą patenkinti. Jis ne tiek pabrėžia žemiško maisto menkumą, kiek žmogaus troškimo didybę.
Gundantiems žmonių pasiūlymams Kristus priešpastato savo siūlymą. Kafarnaumo gyventojų duonai, kuri pasotina kūną, Jėzus priešpastato „gyvenimo duoną“. „ Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“ Samarietės vandens gurkšniui iš Sicharo šulinio Jėzus priešpastato vandenį, trykštantį į amžinąjį gyvenimą. Jėzus nepasmerkia mūsų pelkėtų balų ir neatima iš mūsų suskilusių kubilų, jei vietoj to nenori mums duoti ko nors nepalyginamai geresnio. Jeigu Jis sunaikina mūsų urvus, tai tik tam, kad galėtų mus perkelti į tokią buveinę, kuri niekada nesunyksta. Jei sugadina mums žaidimą, tai tam, kad pasiūlytų mums kitą – mažiau rizikingą. Jei sugriauna mūsų darbo vaisius, tai tik tam, kad mes galėtume sukurti šedevrą.
4. Pagalbos šauksmas
Moteris jaučiasi apsuptyje, prispausta prie sienos, nujaučia, kad tuoj turės kapituliuoti prieš tiesą. Tačiau dar bando prasiveržti iš apsupties pasitelkdama ironiją. Moteris pradeda kalbėti apie kasdienius rūpesčius: apie tolimą kelią prie šulinio, apie sunkų ąsotį, gilų šulinį… „Duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“ Atrodo, kad moteris ironizuoja, tačiau iš tikrųjų, nors ir ne visai sąmoningai, šaukiasi pagalbos: „Duok man to vandens!“
Kristus tuoj pat atsiliepi į šį šauksmą: „Eik pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čionai.“ Jis tuoj pat paliečia pagrindinę jos gyvenimo problemą. Dievas visuomet taiko šį metodą – norėdamas save apreikšti, pirmiausiai apreiškia žmogui jį patį. Kai samarietė pažins ir priims apreiškimą apie save pačią, tuomet ji galės priimti Apreiškimą ir Evangeliją. Moteriai nelieka nieko kita kaip tik pradėti savo išpažintį: „Aš neturiu vyro.“ Tačiau Jėzus ją pertraukia ir pats skuba užbaigti: „Gerai pasakei: ‚Neturiu vyro‘, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Neabejotinai tai ne pats pavyzdingiausias gyvenimas pasaulyje. Visi kaime žino jos istoriją. Tačiau šis Nepažįstamasis netikėtai nuplėšė jos gyvenimo slėpinio šydą, tarsi chirurgas skalpeliu atidengė jos širdies pūlinius. Moteriai nebėra kur trauktis, todėl po trumpo komplimento: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas“, pakeičia temą pradėdama teologinį disputą: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno…“
Žmogus visuomet ieško kokios nors dingsties, kad tik išvengtų radikalaus gyvenimo sprendimo. Įvairūs „intelektualiniai sunkumai“ turėtų pateisinti dvasinį nerangumą ir tinginystę. Mūsų parapijų salėse yra gausu „intelektualų“, diskutuojančių ir šnekančių, kad negali apsispręsti ir pagaliau pradėti gyventi. Sunku yra atsiversti, užsiangažuoti. Visuomet yra lengviau domėtis, turėti savo interesų akiratį, tai padeda išvengti užsiangažavimo. Dievo siūlomas gyvenimas dažnai kelia didesnį siaubą nei šėtono pagundos.
5. Naujas laikas
Kur reikia garbinti Dievą: ant Garizimo kalno ar Jeruzalėje? Tokį klausimą iškėlė samarietė. Jėzus tuojau pat peržengia šią problemą nesigilindamas į apeigines liturgines subtilybes. Jis sprendžia šią problemą visiškai kitoje plotmėje ir atveria naujus, netikėtai plačius horizontus. Paviršutiniški žmonės klysta manydami, jog išspręs problemas pašalindami išorinius konfliktų motyvus, neturėdami drąsos įsigilinti į giliausias jų priežastis, slypinčias pačiose ištakose.
Kristus vienu rankos mostu nurodo dalyko esmę ir apibūdina dvasinį nesutarimo pamatą: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“
Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu Jėzus pasako šiuos žodžius. Jo tonas skamba labai iškilmingai, tarsi kreiptųsi į teologijos profesorių. Tuo tarpu Jis kalbasi su nusidėjėle. Prieš tai Jis apreiškė jai jos moralinę problemą, o dabar diskutuoja su ja rimtais religiniais klausimais. Būtent šiai nusidėjėlei Jis apreiškia vieną iš didžiausių savo slėpinių.
Šventykla skiria žmones. Tarp dviejų šventų kalnų žioji praraja. O Kristus padeda iš naujo atrasti Tą, kuris viršija šventyklą ir šventus kalnus: Tėvą, kuris ieško tokių garbintojų, kurie Jį šlovintų dvasia ir tiesa. Jėzus išorinei, paviršutiniškai samarietės teologijai priešpastato Dvasios religiją, Dievo gelmės teologiją. Tokiu būdu Jis netrokšta atmesti išorinės raiškos, bet siekia statyti ją ant vidinių pamatų tiek religijos, tiek moralės plotmėje. Jėzus nekalba apie religiją be kūno, bet apie religiją, kurios centras yra ne Jeruzalė ar šventykla, o kiekvienas žmogus.
Dievas iš mūsų trokšta tik vieno dalyko (Jis negali jo gauti be mūsų sutikimo) – tai mūsų širdis, mes patys, gyvi asmenys, sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą. Dievas pavydžiai sergi savo atvaizdą kiekviename iš mūsų, tačiau trokšta jį turėti tik dėl mūsų laisvos ir spontaniškos aukos.
Tokiu būdu prasideda dvasinis kultas. Žmogus jau yra šventykla, bet dar tampa ir kunigu, aukotoju, atsisakydamas savo projektų ir priimdamas Dievo valią.
6. Apreiškimas
Moteris galiausiai išpažįsta savo eschatologinį tikėjimą: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Kristaus atsakymas nuskamba kaip viską triuškinantis apreiškimas: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ Šis fundamentalus mūsų tikėjimo apreiškimas įvyksta ant šulinio krašto besišnekučiuojant saulės nudegintam nuvargusiam keliauninkui su penkių vyrų palikta ir jau šešto iš eilės vyro sugyventine.
Dievas neatėjo į žemę su teologijos vadovėliu rankose ir neįlipo į katedrą skaityti mums paskaitos. Jis neturi nei knygos, nei mokinių, apsireiškia mums kaip apdulkėjęs keliauninkas, mėginantis užkabinti abejotinos reputacijos moterį. Mainais už išplėštą iš jos širdies moralinę problemą apreiškia jai didžiausią savo gyvenimo slėpinį – Jis yra Dievo Pateptasis – Kristus – Mesijas.
7. Konsekracija
Tuo tarpu sugrįžo mokiniai ir išsitraukė maisto atsargas. Moteris pasinaudojo sumaištimi ir pabėgo į miestą palikusi ąsotį. Ji apskelbė visam miestui: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Gerąją Naujieną paskelbė nusidėjėlė. Per kelias valandas samarietė buvo pašventinta meile ir paties Jėzaus paskirta būti apaštale. Per trumpą susitikimą prie Jokūbo šulinio buvo patepta ir pasiųsta evangelizuoti savo miestelio gyventojus. O Jėzus, matydamas jos apaštalavimo vaisius, turėjo išgyventi tą patį džiaugsmą, kurį patyrė sugrįžus 72 mokiniams. Tuomet Jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ (Lk 10, 21)
Samarietė, atlikdama savo darbą, siunčia mums visiems be galo svarbią žinią apie tiesos santūrumą. Tiesos santūrumas neblokuoja apaštališko užsidegimo, bet suteikia reikiamą pagarbą Tiesai, taip pat klausytojų laisvei ir orumui. Tai yra autentiško apaštalavimo žymė. Samarietė nesiekia pagelbėti Mesijui. Ji tik atveda pas Jėzų savo tautiečius liudydama jiems savo skausmingą patirtį: „Pasakė man viską, ką esu padariusi.“ Tolesne įvykiu eiga Jėzus pasirūpins pats. Moteris dabar gali pasitraukti. Patys samariečiai jai sako: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“ Tai ne moteris turi stovėti ant pjedestalo. Jei kas trokšta bet kuria kaina likti ant pakylos, galiausiai užgožia svarbiausią Asmenį.
„… prašė Jį pasilikti pas juos, ir Jis ten pasiliko dvi dienas.“ Jėzus pasiliko dvi dienas prakeiktųjų mieste ir, atrodo, labai gerai ten jautėsi. Jis atsilygino jiems už jų svetingumą paskelbdamas pagrindiniu vieno iš gražiausių savo palyginimų veikėju ir didžiausio įsakymo įvykdymo pavyzdžiu būtent samarietį.
To meto rabinai manė, jog moterų mokymas yra laiko švaistymas. Tvirtino, jog geriau jau Raštus sudeginti, nei prarasti laiką aiškinant juos moterims. Laimė, Jėzus nelankė rabinų mokyklos ir turėjo truputį laiko, kurį galėjo prarasti…
Užbaikime Tėve mūsų malda
Kun. Vladimiras Solovej,
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia
