15
03 /
2016
Prieš 400 metų, 1616 m. kovo 5 d., Varmijos kanauninko Mikalojaus Koperniko knyga De revolutionibus orbium coelestium („Apie dangaus kūnų sukimąsi“) buvo įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą. Prieš pat astronomo mirtį Niurnberge pasirodžiusi knyga, autoriaus dedikuota popiežiui Pauliui III ir papildyta liuterono Andriejaus Osiandro pratarme, buvo kritiškai sutikta daugelio amžininkų – tiek katalikų, tiek protestantų. Martynas Liuteris atsiliepė taip: „Šis kvailys nori apversti aukštyn kojomis visą astronomijos mokslą – bet juk Šventasis Raštas mums sako [Joz 10, 13], kad Jozuė liepė sustoti saulei, o ne žemei.“ Artimiausias Liuterio bendradarbis Pilypas Melanchtonas taip pat tvirtino, kad Koperniko teorija prieštarauja Šventajam Raštui ir kad reikia imtis „griežtų priemonių“ siekiant pažaboti kopernikininkų bedievystę. XVII a. pradžioje pasmerkus kai kuriuos Galilėjaus teiginius, Šv. Inkvizicijos kongregacija nurodė sustabdyti ir Koperniko knygos platinimą, kol heliocentrinę sistemą teigiančios jos vietos nebus pataisytos. 1620 m. buvo parengtas pakoreguotas variantas, tačiau šitaip „pataisyta“ Koperniko knyga niekados taip ir nebuvo išleista. XVIII a. viduryje popiežius Benediktas XIV leido publikuoti Galilėjaus raštus ir atšaukė draudimą skaityti, turėti ir platinti knygas apie heliocentrizmą, tačiau Koperniko leidinys iš draudžiamų knygų indekso išbrauktas tik 1828 metais.
Prieš 150 metų, 1866 m. kovo 7, 9, 11 ir 30 d., buvo nužudyta dalis Korėjos kankinių. Krikščionybė pasiekė Korėją XVIII a. 2 pusėje, tačiau ištisą šimtmetį (1791–1888 m.) buvo persekiojama konfucianizmą rėmusios valstybinės valdžios. Korėjos Bažnyčia gimė kaip pasauliečių ir kankinių Bažnyčia: per persekiojimus dėl tikėjimo savo gyvybę paaukojo nuo 8 iki 10 tūkstančių krikščionių. Šiandien Korėja užima 4 vietą tarp visų pasaulio šalių pagal šventųjų skaičių. 1984 m. šv. Jonas Paulius II – išimties tvarka ne Romoje, bet Seule – šventaisiais paskelbė 103 kankinius. 14 iš jų – prancūzai (2 vyskupai, 5 kunigai misionieriai) ir korėjiečiai (7 pasauliečiai) – savo gyvybę už tikėjimą atidavė 1866 m. kovo mėnesį. 2014 m. rugpjūtį lankydamasis Seule, 124 naujus kankinius beatifikavo popiežius Pranciškus.
Prieš 50 metų, 1966 m. kovo 23 d., įvyko pirmasis istorijoje oficialus Romos popiežiaus ir Kenterberio arkivyskupo susitikimas. Tai buvo besiplėtojančio ekumeninio sąjūdžio ir Vatikano II susirinkimo vaisius. Kovo 23 d. popiežius Paulius VI ir arkivyskupas Maiklas Remzis (Michael Ramsey) susitiko Siksto koplyčioje, o kovo 24 d. kartu meldėsi Šv. Pauliaus bazilikoje. Tuomet paskelbta bendra deklaracija, kurioje išreikštas noras vykdyti Kristaus įsakymą mylėti vieniems kitus ir Dievo atleidimui pavesta tai, kas praeityje prieštaravo šiam meilės įsakymui. Šiuo dokumentu taip pat nuspręsta pradėti rimtą dialogą, kuris, „paremtas Evangelijomis ir bendromis senomis tradicijomis, galėtų atvesti į vienybę tiesoje, kurios meldė Kristus“. Pasiryžus ne vien gvildenti teologines temas (apie Šv. Raštą, Tradiciją, liturgiją), bet ir tartis dėl praktinių dalykų, 1967 m. darbą pradėjo dvišalė teologų komisija. Emocionalus ir asmeniškas dviejų hierarchų istorinio susitikimo akcentas – popiežiaus padaryta staigmena, kai jis Šv. Pauliaus bazilikoje Kenterberio arkivyskupui užmovė ir jam padovanojo savo, kaip Milano arkivyskupo, žiedą. Maiklas Remzis vėliau prisiminė: „Aš iš tiesų pajutau, kad jis man duoda dalelę savęs paties.“ Ši asmeniška patirtis ilgainiui peraugo į tradicinę-institucinę praktiką – nuo tol kiekvienas Kenterberio arkivyskupas, vykdamas į Romą susitikti su popiežiumi, mūvi šį Pauliaus VI dovanotą žiedą.
Prieš 25 metus, 1991 m. kovo 25 d., Martinji (Šveicarijoje) mirė arkivyskupas Marselis Lefevras (Marcel Lefebvre). 1905 m. gimęs Šiaurės Prancūzijoje, kunigas (vėliau – vyskupas) ir vienuolis (Šv. Dvasios kongregacijos narys) Lefevras kelis dešimtmečius darbavosi Afrikoje (Gabone ir Senegale). 1947 m. jis įšventintas vyskupu ir paskirtas Dakaro apaštališkuoju vikaru, o 1948 m. – dar ir popiežiaus delegatu visai Prancūzų Afrikai. 1955 m. Lefevras tapo pirmuoju Dakaro arkivyskupu metropolitu; šias pareigas jis ėjo iki 1962 m., kai buvo išrinktas Šv. Dvasios kongregacijos generaliniu vyresniuoju. Arkivyskupą Lefevrą, akcentavusį ištikimybę Bažnyčios Tradicijai ir kovojusį su Bažnyčios „modernizacija“, papiktino Vatikano II susirinkimo nutarimai, paskatinę liturgijos reformą, ekumeninį sąjūdį, akcentavę tikėjimo laisvę ir pabrėžę kolegialumą Bažnyčios valdyme. Dėl savo vienuolijoje kilusio nepasitenkinimo atsistatydinęs iš pareigų, Lefevras Šveicarijoje įsteigė „tradicionalistų“ seminariją ir 1970 m. įkūrė Šv. Pijaus X kunigų broliją. 1976 m. Lefevras be vietos vyskupo leidimo suteikė kunigo šventimus keliems seminarijos auklėtiniams ir dėl to buvo suspenduotas. 1988 m. Lefevras pasirašė susitarimą su Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu kard. Jozefu Racingeriu (Joseph Ratzinger) dėl naujo vyskupo paskyrimo Šv. Pijaus X brolijai, tačiau netrukus atšaukė savo parašą ir be popiežiaus sutikimo konsekravo keturis naujus vyskupus. Šį veiksmą, kaip ardantį Bažnyčios vienybę, pasmerkė popiežius Jonas Paulius II, o pats Lefevras ir jo konsekruoti vyskupai šiuo veiksmu užsitraukė ekskomuniką. Marcelis Lefevras 1991 m. mirė tebebūdamas ekskomunikuotas; 2009 m. pop. Benediktas XVI panaikino ekskomuniką jo įšventintiems vyskupams.
Prieš 25 metus, 1991 m. kovo 27 d., Prahos arkivyskupu ir Bohemijos primu buvo paskirtas Miloslavas Vlkas. Būsimo kardinolo kelias į kunigystę buvo nelengvas. Jausdamas pašaukimą būti kunigu, Miloslavas Vlkas turėjo laukti net dvylika metų – dirbo mašinų gamykloje, tarnavo kariuomenėje, studijavo archyvistiką, darbavosi archyvuose… Tik 1964 m., būdamas 32 metų amžiaus, pagaliau pradėjo teologijos studijas ir 1968 m., vykstant „Prahos pavasariui“, buvo įšventintas kunigu. Tapęs Česke Budejovicų vyskupo sekretoriumi, dėl aktyvios pastoracinės veiklos po trejų metų komunistų valdžios buvo pašalintas iš šių pareigų ir 7 metus darbavosi atkampiose kaimo parapijose. 1978 m. jam apskritai uždrausta eiti kunigo pareigas savo vyskupijoje, tad ištisą dešimtmetį Miloslavas Vlkas gyveno Prahoje, dirbdamas valstybės tarnyboje (aštuonerius metus – langų valytoju, vėliau – Čekoslovakijos banko archyvaru) ir kaip pogrindžio kunigas patarnaudamas nedidelėms katalikų grupelėms. 1989 m. kilusi Čekoslovakijos „aksominė revoliucija“ kunigą Vlką, kaip ir rašytoją disidentą Vaclavą Havelą, iš oficialaus gyvenimo paraščių staiga iškėlė į pačias svarbiausias pareigas. 1989 m. Miloslavui Vlkui pagaliau vėl leista eiti kunigo pareigas, 1990 m. jis konsekruotas Česke Budejovice vyskupu, 1991 m. paskirtas Prahos arkivyskupu ir Bohemijos primu (pareigas ėjo iki 2010 m.), 1993 m. išrinktas Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininku (pareigas ėjo iki 2001 m.), o 1994 m. pakeltas kardinolu…
Dr. Liudas Jovaiša
