08
03 /
2019
Prieš 550 metų, 1469 m. kovo 11 d., popiežius Paulius II suteikė atlaidus Deltuvos parapinei bažnyčiai. Atlaidai Švč. Trejybės titulo šventovei suteikti prašant jos fundatoriui – didikui Stanislovui Sudivojaičiui, fundavusiam Kauno bernardinų konventą ir koplyčią Vilniaus katedroje. Vienas iš šios malonės suteikimo motyvų – krikščionybės skleidimas tarp kaimynystėje gyvenančių „totorių ir pagonių“; „anksčiau totorių ir pagonių apeigų sekėjas“ buvęs ir pats šventovės fundatorius, „neseniai dievišku įkvėpimu tapęs krikščionimi“. Popiežiaus atlaidai buvo skirti tikintiesiems, aplankantiems Deltuvos bažnyčią titulinės Švč. Trejybės iškilmės ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės progomis. Deltuvos bažnyčia – pirmoji Lietuvoje parapinė šventovė, apdovanota anuomet reta paties popiežiaus suteiktų atlaidų privilegija (atlaidus vėlyvaisiais Viduramžiais dažniausiai teikdavo vyskupai, kardinolai, popiežiaus legatai). Ji iki šiol išlaikė nepakitusį bažnyčios titulą ir parapijoje nuolat minimų Švč. Trejybės ir Žolinės švenčių tradiciją.
Prieš 400 metų, 1619 m. kovo 8 d., patvirtinta Metelių parapinės bažnyčios fundacija. Iki XVII a. pradžios Metelių gyventojai priklausė Simno parapijai. Savarankiškos parapijos įsteigimą inicijavo Simno ir Metelių seniūnas (t. y. šių valdų, priklausančių karaliui, laikytojas) Paulius Sapiega ir jo pavaduotojas Jonas Kotovičius, o privilegiją suteikė pats monarchas. Ja remiantis Metelių klebono išlaikymui buvo suteikta 8 valakai dirbamos žemės, Vaickūniškės pieva, žūklės teisė Metelio ežere ir Metelių dvaro valdinių mokamas 3 grašių padūmės mokestis. 1797 m. Metelių parapija buvo priskirta Vygrių, o 1818 m. – Seinų vyskupijai. XIX a. 1 p. pastatyta ir konsekruota mūrinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia, rekonstruota XIX a. pabaigoje. Nuo 1926 m. parapija priklauso Vilkaviškio vyskupijai.
Prieš 400 metų, 1619 m. kovo 28 d., patvirtinta Radviliškio parapinės bažnyčios fundacija. Naujos bažnyčios aprūpinimą inicijavo karaliaus Zigmanto Vazos paskirti valdovui priklausančios Šiaulių ekonomijos revizoriai, tikrinę jos būklę po paskutinio laikytojo, kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, mirties. Būtent revizorių pasiūlytą skirti Radviliškio klebonui aprūpinimą 1619 m. kovą ir patvirtino monarchas, nuo savęs pridėdamas reikalavimą šios parapijos klebonams mokėti lietuvių ir žemaičių kalbą.
Fundacijos metu bažnyčia Radviliškyje jau stovėjo, tačiau vis dar nebuvo skirta pajamų kunigui išlaikyti ir tvarkai bažnyčioje palaikyti, tad miestelio žmonės, „gyvendami be sakramentų, nekrikščioniškai“ išeidavę iš šio pasaulio. Reviduojant Šiaulių ekonomiją, jos naujojo laikytojo, Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus, potvarkiu Radviliškio klebonui paskirtas 26 valakų dydžio Kežių (?) kaimas ir prie jo esantis užusienis, taip pat vietoj kalėdos iš parapijiečių surenkamas 1 grašio mokestis. Savo ruožtu klebonas įpareigotas „atlikti Visagalio Viešpaties Dievo garbinimą, ir būti geras, maldingas ir pavyzdingas savo avelių ganytojas, jų sielas maitinti Dievo žodžiu ir šventaisiais sakramentais bei rūpintis savo parapija, išsidėsčiusia trijose Šiaulių trakto vaitystėse, esančiose Radviliškio kaimynystėje“.
Iki 1926 m. priklausiusi Žemaičių vyskupijai, o nuo 1926 m. – Kauno arkivyskupijai, Radviliškio parapija šiuo metu yra 1997 m. įsteigtos Šiaulių vyskupijos sudėtyje. Dvi Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės titulo šventovės nelaimingai – viena po kitos – sudegė 1868 ir 1944 metais, tad bemaž visą sovietmetį parapijiečiai rinkosi melstis į laikinus maldos namus. 1984 m. žaibas sunaikino ir medinę senosios bažnyčios varpinę. Netrukus ji buvo atstatyta, o laikinoji bažnyčia rekonstruota į erdvesnę šventovę.
Prieš 350 metų, 1669 m. kovo 11–13 d., įvyko Vilniaus vyskupijos sinodas. Jo nutarimų leidinyje buvo išspausdintas vyskupijos bažnyčių ir koplyčių sąrašas, kuriame pirmą kartą paminėtos Šimonių, Miežiškių, Kriaunų, Jūžintų, Rimšės, Kurklių, Suginčių šventovės.
Prieš 150 metų, 1869 m. kovo 8 d., mirė kompozitorius Hektoras Berliozas (Hector Berlioz, g. 1803 m.). Šis romantinės muzikos kūrėjas liturginės ir religinės muzikos rašė nedaug, tačiau minėtini keli kūriniai. Savo kūrybinę biografiją kompozitorius pradėjo „Iškilmingomis mišiomis“; jų partitūrą (manyta, sunaikintą) vienas Belgijos mokytojas 1991 m. surado Antverpene. Vėliau kompozitorius sukūrė grandiozinę (premjeroje dalyvavo daugiau nei 400 atlikėjų) „Requiem“ – ją pats autorius brangino labiau už visus kitus savo kūrinius. Britanijos karalienės Viktorijos vyrui Albertui dedikuotas „Te Deum“ buvo ne mažiau pompastiškas (premjerinio atlikimo metu Berliozas dirigavo devyniems šimtams atlikėjų); šio kūrinio antroji dalis 2000 m. skambėjo Sidnėjaus olimpiados atidarymo metu uždegant olimpinę ugnį. Paskutinis religinis Berliozo kūrinys – oratorija „Kristaus kūdikystė“, pasakojantis apie Erodo sapną, Nekaltųjų vaikelių išžudymą ir Šventosios Šeimos pasitraukimą į Egiptą.
Prieš 150 metų, 1869 m. kovo 19 d., gimė dailininkas Juzefas Mehoferis (Józef Mehoffer, m. 1946). Pietų Lenkijoje gyvenęs austrų kilmės lenkų dailininkas priklausė „Jaunosios Lenkijos“ (Młoda Polska) meniniam sąjūdžiui, kuriam būdingi secesinės dailės bruožai. Mehoferio mozaika puošia Lvovo armėnų katedros kupolą, tapyba – Vavelio katedros lobyną, tačiau svarbiausi dailininko sukurti sakralinio meno kūriniai – vitražai Lenkijos, Šveicarijos, Ukrainos šventovėse.
Prieš 100 metų, 1919 m. kovo 10 d., vyskupu paskirtas Juozapas Skvireckas (1873–1959 m.). Jis gimė Pumpėnų parapijoje, mokėsi Smilgių mokykloje, baigė Panevėžio gimnaziją, studijavo Žemaičių vyskupijos seminarijoje Kaune ir Romos katalikų dvasinėje akademijoje Peterburge. Vėliau, aplankęs Šv. Žemę ir kelis mėnesius pasidarbavęs Ukmergėje, pradėjo profesoriauti seminarijoje Kaune (čia daugiausia dėstė Šv. Raštą, taip pat ėjo prefekto pareigas). 1911 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku, 1914 m. – prelatu; nuo 1913 m. dirbo dar ir administracinį darbą vyskupijos kurijoje.
Juozapas Skvireckas tapo pirmuoju naujai paskirtu ganytoju Nepriklausomoje Lietuvoje. Popiežius Benediktas XV jį nominavo tituliniu Ceramo (miesto dabartinėje pietvakarių Turkijoje, prie Viduržemio jūros) vyskupu ir paskyrė Žemaičių vyskupo ordinaro Pranciškaus Karevičiaus pagalbininku. 1919 m. liepos 13 d. Kauno katedroje prelatą Skvirecką konsekravo Seinų vyskupas Antanas Karosas, asistuojant Jurgiui Matulaičiui ir Pranciškui Karevičiui. Per keturis vyskupystės dešimtmečius Juozapas Skvireckas konsekravo tris vyskupus – Antonijų Springovičs (1920 m.), Vincentą Brizgį (1940 m.) ir Pranciškų Ramanauską (1944 m.).
Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje vyskupas Skvireckas aktyviai dalyvavo mokslinėje veikloje: dėstė Vytauto Didžiojo universitete, prisidėjo prie Lietuvių katalikų mokslo akademijos organizavimo ir buvo pirmasis jos pirmininkas. 1926 m. tapęs Kauno arkivyskupu metropolitu (1931 m. Pijus XI jam suteikė ir popiežiaus sosto asistento bei Jo Šventenybės namų prelato ir Romos grafo titulus), Skvireckas turėjo labiau atsidėti administraciniam darbui, tačiau jo širdis buvo kitur. Pasyviai laikęsis tautininkų valdžios konflikto su Katalikų Bažnyčia akivaizdoje, arkivyskupas linko vyskupijos administravimą pavesti savo patikėtiniams, vengė konfliktų ir troško džiaugtis ramybe savo įsigytame ir išpuoselėtame Linkuvėlės dvare. Jis pasirūpino naujų arkivyskupo rūmų statyba ir seminarijos patalpų išplėtimu, tačiau užvis labiau buvo atsidėjęs Šv. Rašto reikalams – iki pat pensinio amžiaus dėstė universitete, o 1911–1937 m. paskelbė pirmą ištisinę katalikišką Šv. Rašto versiją lietuvių kalba – lotyniškosios Vulgatos teksto vertimą.
1944 m. drauge su vyskupu Brizgiu pasitraukęs į Vakarus, Juozapas Skvireckas apsistojo Austrijoje: iš pradžių – Vienoje, o vėliau – gailestingųjų seserų vienuolyne Camso (Zams) miestelyje, Tirolyje. Čia jis atsidėjo savojo Šv. Rašto vertimo peržiūrėjimui ir perleidimui, rūpinosi Lietuvių kolegijos Romoje steigimu. Camso seserų namų koplyčioje palaidoto arkivysk. Skvirecko palaikai 1998 m. perlaidoti Kauno arkikatedroje bazilikoje.
Dr. Liudas Jovaiša
