01
06 /
2011
Eucharistijos slėpinys yra neišsemiamas lobis mūsų tikėjimui ir kasdieniam gyvenimui. Kasmet Devintinės – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – leidžia mums jį kontempliuoti iš naujo. Šią dieną skaitome daug Šv. Rašto tekstų, kurie yra tarsi įvairūs „langai“ į šią dievišką dovaną. Įsižiūrėkime į A metų skaitinių turtus, kuriuos rasite „Magnificat“ p. 280–283.
Pirmasis skaitinys: Įst 8, 2–3. 14b–16a
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis skaitinys yra keistai parinktas – iš dviejų skirtingų to paties skyriaus dalių. Bet geriau įsižiūrėję matome, kad jis yra redaguotas pagal „žvakidės“ struktūros principą: yra dvi simetrinės dalys, organizuotos aplink centrą – 11 eilutę („Rūpinkis, kad neužmirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, laikydamasis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien duodu.“). Taigi galima paraleliai skaityti dvi ištraukas, kurios kartu sudaro mūsų skaitinį:
| 2 Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. 3 Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų. |
14b Neužmiršk tad VIEŠPATIES savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų, 15 kuris tave vedė per didelę, baisią dykumą, per ugnies gyvates ir skorpionus, per išdžiūvusį, visai bevandenį kraštą; kuris padarė, kad tau iš kiečiausios uolos vanduo ištrykštų; 16a kuris tave dykumoje valgydino mana, kurios tavo tėvai nežinojo. |
Matome besikartojančias šių ištraukų temas: tai atsiminimo svarba, išėjimas iš Egipto ir su tuo susiję stebuklai (mana, vanduo iš uolos) bei Dievo rūpestis – tautos vedimas, globojimas ir mokymas. Šios temos yra nuolatiniai motyvai visoje Pakartoto Įstatymo knygoje.
Atminimas yra labai svarbus. Atsiminti reiškia ne tik neužmiršti, bet sudabartinti Dievo darbus bei dovanas: taip, kaip Dievas veikė ankščiau, Jis toliau veikia šiandien ir ateityje veiks tautos bei kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, nes Jis yra ištikimas. Ši atminimo – graikiškai anamneze – sąvoka yra svarbi Eucharistijai suprasti. Šv. Mišios yra kaip tik Kristaus aukos ant kryžiaus, Jo prisikėlimo, taip pat ir Jo šlovingojo sugrįžimo amžių pabaigoje sudabartinimas mums šiandien, kaip skelbiame po konsekracijos: „Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant…“
Prisimindama Išėjimą iš Egipto, Izraelio tauta ypatingai iškeldavo manos stebuklą. Mana dažnai minima Senajame Testamente (žr. Iš 16; Sk 11; Išm 16; Ps 78, 105 ir 106). Pasakojimas Išėjimo knygoje pabrėžia išbandymo ir tikėjimo motyvus: mana yra duota kaip maistas iš dangaus, kuomet izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, nes jie buvo alkani ir bijojo mirti iš bado dykumoje. Mūsų skaitinyje rašoma, kad ši dovana yra tarsi „testas“ ir mokymas. Ko reikia pasimokyti? Visų pirma, kad Dievas išgelbsti – ši duona teikia gyvybę mirties pavojuje. Taip pat reikia mokytis tikėjimo bei paklusnumo. Išėjimo knygos pasakojime Dievas duoda du įsakymus, susijusius su mana: žmonės turi rinktis jos tik tiek, kiek jiems reikia vienai dienai, o šabo dieną neieškoti jos, nes dieną prieš bus duodama dvigubai. Kai kurie izraelitai neklauso Dievo, rodydami, kad nepasitiki Juo ir nepaiso Jo Žodžio. Pakartoto Įstatymo tekstas komentuoja, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona,http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Ist_8 – 82#82 bet (…) gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų“. Ši eilutė mums gerai žinoma, nes Jėzus ją cituoja, atsakydamas į velnio pagundą dykumoje. Manos dovanoje reikia įžvelgti ne tik maistą, o visų pirma Dievo apreiškimą.
Šv. Mišių metu prieš Komuniją esame kviečiami maitintis Žodžiu ir paklusti Jam, „laikytis Dievo įsakymų“ (Įst 8, 2). Mes negalime priimti Dievo duonos, jei visų pirma nepriimame Jo paties ir Jo Evangelijos su padėka ir pasitikėjimu. Taip, kaip mana buvo išbandymas Izraelio tautai, Eucharistija, „duona iš dangaus“, yra ir mums tikėjimo išbandymas (apie tai bus kalbama šios dienos Evangelijoje). Ir Kristaus duona yra kaip mana, maistas kelionei, duodamas diena iš dienos, Dievo ištikimybės ir rūpestingos globos ženklas.
Taigi pirmasis skaitinys mums padeda suprasti Eucharistiją kaip dvigubą Dievo dovaną mūsų žemiškai kelionei – Žodžio dovaną, teikiančią prasmės ir reikalingus nurodymus gyvenant dvasinėje laisvėje, bei Duonos dovaną, teikiančią gyvybės. Tekstas taip pat ragina gyventi atminimu – t. y. nuolat turėti širdyje Dievo dosnumą ir ištikimybę, ypač apreikštą Kristaus aukoje. Šio skaitinio šviesoje galime išgyventi Šv. Mišias kaip Sandoros atnaujinimą.
Antrasis skaitinys: 1 Kor 10, 16–17
Šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams mini Eucharistiją du kartus – čia ir kitame skyriuje (11, 23–26). Čia turime pačių pirmųjų krikščionių bendruomenių katechezę apie Eucharistiją! Ką Paulius primena šiame skaitinyje? Visų pirma pabrėžiamas realus Kristaus kūno ir kraujo buvimas duonoje ir vyne. Taurė ir duona yra „bendravimas Kristaus kraujyje ir kūne“. Žodis „bendravimas“ čia yra graikiško žodžio „koinônia“ vertimas, kuris reiškia „bendrystė“; iš lotyniško atitikmens „communio“ kyla žodis „komunija“. Taigi Komunijos metu mums yra duodama susivienyti su pačiu Kristumi, ir tai nevyksta tik simboliškai, bet labai realiai: žodžiai „kraujas“ ir „kūnas“ Biblijoje visada reiškia konkretų žmogų ir net nurodo į Jėzaus mirtį – Jo išlietą kraują ir atiduotą kūną. Realus Kristaus buvimas Eucharistijoje buvo pirmųjų krikščionių tikėjimo nediskutuojamas elementas, nes į klausimą: „Ką duoda Eucharistinė duona ir taurė?“ jie atsakydavo: „Dalyvavimą Kristaus kūne ir kraujyje.“
Tačiau šioje katechezėje yra dar viena svarbi tiesa. 17-oje eilutėje pereinama į kitą „Kristaus kūno“ prasmę: „Jei vienas kūnas, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“ Susivienijimas su Kristumi per Jo sakramentinį Kūną tuo pačiu metu yra susivienijimas su Jo mistiniu Kūnu – Bažnyčia. Bendruomenės vienybė čia pristatoma ne kaip užduotis, o kaip duotybė: yra vienas kūnas dėl to, kad visi dalyvauja vienoje duonoje.
Taigi šis skaitinys mus moko labai esminių dalykų apie Šv. Mišias. Pirma, paaukoto ir Prisikėlusio Kristaus realus sakramentinis buvimas Eucharistijos pavidalais. Antra, visų švenčiamųjų Mišių esminė vienybė yra „vienas Kūnas“ – viena Auka, kurioje mes visi dalyvaujame. Trečia, vertikalioji „komunija“ – bendrystė su Kristumi yra neatskiriama nuo horizontaliosios – brolių ir seserų tarpusavio bendrystės. Anot Šv. Augustino, per Komuniją priimame tai, kas esame – Kristaus Kūną. Šis svarbus suvokimas gali mums padėti išaugti iš pernelyg individualistinio požiūrio į Šv. Komuniją (lyg tai būtų tik „mano reikalas su Dievu“). Iš tiesų esame kviečiami suvokti, kad priklausome vieni kitiems, nepaisant mūsų gausumo ar skirtingumo.
Evangelija: Jn 6, 51–58
Šiame skaitinyje grįžtame prie manos simbolio. Mana buvo tikras stebuklas, dovana iš Dievo, bet ji visų pirma buvo pačios galutinės Tėvo Dovanos – įsikūnijusio Sūnaus – pirmavaizdis. Jėzus yra „gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (51 eil.) ir ši duona skiriasi nuo tos, kurią Dievas davė per Mozę: „Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną gyvens per amžius“ (58 eil.). Taigi tikroji Duona duoda jos valgantiems amžinąjį gyvenimą (51, 54 ir 58 eil.) Kristuje žmogus atgauna tai, ką nuo pradžių Dievas norėjo jam duoti (plg. Išm 2, 23), bet kas buvo prarasta dėl nuodėmės – amžinąjį gyvenimą. Bažnyčios Tėvai vadina Eucharistiją „nemarumo vaistais“!
Kitas esminis skirtumas yra tai, kad ši Duona yra Asmuo: „Aš esu gyvoji duona“, sako Jėzus, ir Jis dar pabrėžia: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (51 eil.) Evangelija čia labai pabrėžia Jėzaus laisvą visišką atsidavimą dėl mūsų. Žodelis „už“ reiškia atperkamąją Kristaus aukos prasmę.
52-oje eilutėje skamba klausimas, kuris glūdi visų mūsų galvose: „Kaip tai gali būti?!“ Geriau užduoti kitą klausimą: „Ką tai reiškia?“ Į šį klausimą (ne į pirmąjį, kuris išreiškia prieštaravimą ir netikėjimą) Jėzus atsako: tai reiškia, kad Jis, būdamas vienas su Gyvuoju Dievu, gali mums, jeigu priimame Jį į save, duoti dieviškąjį amžinąjį gyvenimą (57 eil.). Priimame Jį valgydami Jo kūną ir gerdami Jo kraują sakramentiniu būdu. Sakramentinis valgymas ir gėrimas yra vėl realus susivienijimas su Juo, iš kurio išteka mums dieviška gyvybė. Tai vyksta jau dabar, bet išsipildys amžių pabaigoje: „Kas valgo mano kūną ir valgo mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“
Taigi A metų Kristaus Kūno ir Kraujo šventės skaitiniai atsako į esminį klausimą: ką reiškia valgyti Dievo duotos Duonos? Tekstai kalba apie naują egzistencijos formą, kuri yra duodama su duonos valgymu: šis valgymas reikalauja tikėjimo ir ištikimybės, bet įveda į neįsivaizduojamą meilės vienybę – brolišką bendrystę, pranokstančią normalius žmogiškus santykius, ir dievišką bendrystę, pranokstančią visas mūsų viltis.
Ses. Benedikta Rollin RA
