Kristus, nutildantis audrą

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje reprodukuojamas vieno iš Vakarų Europos moderniojo meno pradininkų ir žymiausio belgų modernisto Džeimso Ensoro (James Ensor, 1860–1949) aliejinis paveikslas „Kristus, nutildantis audrą“ (1891), saugomas Modernaus meno muziejuje (Mu.ZEE) gimtajame dailininko mieste Ostendėje.

Audros nutildymas Galilėjos jūroje, dar vadinamoje Tiberiados ežeru, yra vienas iš Jėzaus stebuklų, aprašytų Naujajame Testamente. Luko, Mato ir Morkaus evangelijose apie Jėzaus galią suvaldyti gamtos jėgas pasakojama labai panašiai. Atsiverskime Evangeliją pagal Matą: „Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. Ir štai ežere pakilo tokia smarki audra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: Viešpatie, gelbėk, žūvame! Jis jiems tarė: Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai? Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“ (Mt 8, 23–27).

Dailės istorijoje šį nuostabų pasakojimą apie pasitikėjimą Kūrėju grėsmės akivaizdoje iliustravo ne vienas menininkas, galima paminėti Janą Breigelį vyresnįjį (Jan Brueghel de Oude), Rembrantą (Rembrandt van Rijn), Eženą Delakrua (Eugène Delacroix) ir kt. Įspūdžiui sustiprinti beveik visi dailininkai rinkdavosi momentą, kai mokiniai, apimti panikos, blaškosi po valtį, o Jėzus ramiausiai miega arba jau nubudęs ramina išsigandusius mokinius. Tačiau Dž. Ensoras pavaizdavo momentą, kai Jėzaus tildoma audros stichija paklusniai rimsta.

Dž. Ensoras į meno istoriją įėjo kaip groteskiškų kaukių tapytojas. Tačiau jo kūryba, įvairi techniniu, ikonografiniu ir stilistiniu požiūriu, apėmė kur kas platesnius horizontus. Tapytojo kūrybinį palikimą sudaro interjerai, natiurmortai, jūros pakrančių ir gamtos peizažai, marinos, Ostendės vaizdai, religiniai, istoriniai paveikslai, artimųjų portretai ir autoportretai, satyriškos bei fantasmagoriškos kompozicijos, kurių veikėjai – žmonės su kaukėmis, skeletai ir kitos vizijos. Be tapybos, Dž. Ensoras sukūrė piešinių ir estampų. Ankstyvieji dailininko darbai – pripažinti realizmo ir plenerizmo šedevrai. Kaip vienas iš ekspresionizmo pirmtakų, nuo impresionizmo jis perėjo prie gana drastiškų, makabriškų motyvų, prieštaravusių klasikinio Europos meno vertybėms ir tradicijoms.

Dž. Ensoro kūrinių religiniais motyvais kiekis ir temų įvairovė patvirtina, kad, siekiant meninių tikslų, religiniai įkvėpimo šaltiniai tapytojui buvo itin svarbūs. Tačiau dailininko santykis su Evangelija buvo gana laisvas, jis nesilaikė šaltinių, nesiekė etnografinio ar istorinio autentiškumo. Pasirinkdamas religijos įkvėptas tradiciškai emocionalias temas ir subjektus, dailininkas tarsi leisdavosi būti vedamas pirmiausia jausminių meninio motyvo aspektų, tarp kurių ypatinga vieta tekdavo šviesos ekspresijai. Antra vertus, religinės temos padėjo Ensorui išryškinti prieštaringą paties menininko santykį su visuomene, parodyti jo, kaip nesuprasto novatoriaus, konfliktą su konservatyvia aplinka.

1882 m. 22-ejų Dž. Ensoras trumpame tekste „Refleksijos apie meną“ rašė, kad menininkas turi suprasti tikrąją šviesos prigimtį, nes tik gerai suprasdamas ir teisingai analizuodamas šviesą, tikras menininkas gali sukurti meno kūrinį. Po penkiasdešimties metų, 1932-aisiais, jis teigė: „Aš neturiu vaiko, bet šviesa yra mano dukra – šviesa, viena ir nedaloma.“

XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių paveiksluose ir piešiniuose Dž. Ensoras tyrinėjo šviesą kaip gyvą esmę, sklindančią per viską ir visa, be jokių apribojimų. Piešinių serija „Kristaus aureolės“ (1885–1886), turinti antrą pavadinimą „Šviesos jausmai“, peizažai ir marinos, kitos šio laikotarpio kompozicijos, tarp kurių yra ir mūsų aptariamas paveikslas „Kristus, nutildantis audrą“, pirmiausia yra spalvų ir šviesos efektų studijos. Rembranto pavyzdys buvo labai svarbus Dž. Ensoro grafikai, o jo peizažus ir marinas paveikė Džozefo Ternerio (Joseph Turner) paveikslų šviečiančios miglos. Dž. Ensoras turėjo stebėtiną savybę originaliai sujungti tradicijas ir modernumą.

1886 m. menininkas sukūrė pirmuosius ofortus, tarp jų – ir pirmą grafinį biblinio siužeto „Kristus, nutildantis audrą“ variantą. Oforte išlaikomas įprastas dalijimas dangus-jūra, o dinamikos suteikia iš kairės pusės veržliai kylantys įvairaus storio ir intensyvumo linijų šuorai. Linijų įvairovė naikina piešinio kontūrus, objektai praranda materialumą ir šviesa suvokiama lyg kito pasaulio atspindys.

Priėmęs šviesą kaip spalvų spinduliavimo šaltinį, o jų santykyje su linijomis įžvelgęs originalaus stiliaus galimybę, Dž. Ensoras įtvirtino šviesą kaip subjektą, perteikiantį idėjas ir keliantį įvairias nuotaikas. Tarsi apibendrindamas kelerius metus trukusius eksperimentus, dailininkas po penkerių metų grįžo prie audros nutildymo stebuklo ir nutapė įspūdingą, intriguojantį paveikslą, kuriame stebuklo kvintescensija išreiškiama per spalvų ir šviesos sinergiją.

Pirmiausia matome spalvas. Blyškūs gelsvos, žalsvos, rožinės, mėlynos spalvų tonai persipina su sunkesniais, sodresniais kiekvienos iš jų intarpais. Atrodo, kad visas drobės paviršius vibruoja. Kiekvienas teptuko prisilietimas palieka skirtingus pėdsakus drobės paviršiuje: trumpus, tarsi sutankintus, ilgesnius, nenutrūkstamus, vingiuotus kaip arabeskos, beveik atsitiktinius, tačiau įtrauktus į tą patį sūkuringą gamtos ritmą. Potėpiai vietomis sodrūs arba visiškai išnyksta, kartu su spalvomis. Visas tapybinis paviršius mainosi spalvų apmatais ir šviesos ataudais. Spalvinis sluoksnis subtilus, lengvai faktūrinis, atrodo plonas, persišviečiantis. Paveiksle nėra tamsos.

Tada suvokiame, kad paveiksle nėra ir horizonto, įprasto dalijimo dangus-jūra. Tik spalvų ir šviesos pliūpsniai formuoja didžiulį skliautą, nesibaigiančią bangą, judančią stačiai aukštyn ir susiliejančią su veržliai žemyn besileidžiančiu dangumi. Ir vanduo, ir dangus, ir vėjo-vandens šuorai tampa gyva, vientisa šviečiančia substancija, stebuklo kulminacija.

Valtis tikrai labai lengva, trapi, nedidelė, vienburė. Banga, gal ta paskutinioji, ją jau kelia. Galilėjos jūra klastinga, audros kyla akimirksniu, to nežinantis gali nukentėti. Tiems, kurie valtyje, tikriausiai neramu. Bet valtis toli ir dailininkas to mums visai nepasakoja, jis tik išryškina Jėzaus figūrą laivugalyje kaip skaisčios šviesos, dieviškos jėgos, kuri suvaldo audras, šaltinį. Taisyklingas spindulių ratas, tikra šviesos aureolė supa Mokytoją. Balti spinduliai, sklindantys nuo Jėzaus, skaido, ramina įsišėlusius šuorus. Ar žodžiai apie bailumą, tikėjimą ir pasitikėjimą mokiniams jau ištarti?..

Kristina Jokubavičienė

• «
• »