01
11 /
2012
Šio „Magnificat“ numerio viršelyje – viena iš „Vestminsterio psalmyno“ iliuminacijų, vaizduojanti Kristų šlovėje. Atvaizdas yra iš ankstyviausių šios knygos miniatiūrų, tapytų apie 1200 metus (visos likusios tapytos apie 1250 m.). Manoma, kad jas sukūrė Vestminsterio (Londonas) benediktinų abatijos vienuolis. Seniausioms „Vestminsterio psalmyno“ iliuminacijoms priskiriamas knygos pradžioje esantis kalendorius su Zodiako ženklais ir džiaugsmą bei Viešpaties šlovę išreiškiantys siužetai: Apreiškimas (Angelas Gabrielius praneša Marijai apie Dievo įsikūnijimą), Aplankymas (Švč. Mergelė Marija aplanko šv. Elzbietą), Dievo Motina su Kūdikiu, aptariamasis Jėzaus Kristaus atvaizdas bei arfa grojantis Karalius Dovydas. Iliuminacijos ištapytos per visą knygos puslapį, jose galima rasti romaninei ir bizantinei tapybai būdingų bruožų. Po Dovydo atvaizdo knygoje pateikti lotyniškai rašyti psalmių tekstai, iliustruoti vėlesnėmis kitų autorių miniatiūromis.
Viešpaties Didybės (lot. Maiestas Domini) ikonografinis tipas arba Kristaus šlovės, Kristaus Karaliaus, Kristaus pasaulio Valdovo siužetas susiformavo apie VI a. ir plito bažnyčių freskose, mozaikose, knygų iliuminacijose bei viršelių apkaustuose, akmeniniuose gotikinių katedrų fasaduose. Tai vienas iš ankstyviausių ir svarbiausių Kristaus vaizdavimo būdų, išreiškiantis Jėzaus viešpatavimą virš regimojo ir neregimojo pasaulių, taip pat Žmogaus Sūnui suteiktą garbę, šlovę ir didybę, kūrinijos tikslą, o kartais ir Paskutinį Teismą, kurio metu bus ištobulinta visa Dievo kūryba. Šiam atvaizdui buvo skiriamos garbingiausios šventovės erdvės: apsidėje, virš pagrindinio įėjimo į katedras (timpanuose), kupolo centre (ypač Rytų krikščionių bažnyčiose, vadinamasis Visavaldžio (Pantokrator) atvaizdas).
Aptariamoje „Vestminsterio psalmyno“ iliuminacijoje Jėzus Kristus vaizduojamas visu ūgiu, sėdintis lyg soste ant tarsi ženkliškai nutapyto žemės rutulio ar vaivorykštės lanko (viešpatavimo pasauliui išraiška). Kairėje rankoje Jis laiko atverstą knygą, kurioje parašyta: IESVS Α Ω (Jėzus „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, pagal Apr 21, 5–6). Dešine ranka laiminamas žiūrintysis į atvaizdą.
Kristaus figūra gaubiama migdolo formos aureolės – mandorlos, o ši, savo ruožtu, įkomponuota į stačiakampį, kurio kampuose pavaizduoti keturių evangelistų simboliai: žmogus (evangelistas Matas), erelis (evangelistas Jonas), jautis (evangelistas Lukas) ir liūtas (evangelistas Morkus). Mandorla krikščioniškoje ikonografijoje išreiškia dievišką šviesą, dangaus sferą, o keturkampis – žemišką pasaulį, kurio kraštus remia Gerosios Naujienos autoriai. Evangelistų simbolika nėra atsitiktinė. Ji paremta Senojo Testamento pranašo Ezekielio vizija, kurioje jis regėjo keturias sparnuotas būtybes su žmogaus, liūto, jaučio ir erelio veidais (plg. Ez. 1, 5–10) bei atspindi kiekvienos Evangelijos pobūdį. Evangelija pagal Matą turbūt geriausiai išreiškia Jėzaus žmogiškumą, ji pradedama Kristaus genealogija, todėl šio evangelisto simbolis yra žmogus (angelas).
Evangelija pagal Joną pasižymi skvarbumu, giliomis teologinėmis įžvalgomis, Kristaus dieviškumo išryškinimu, todėl jo simbolis – erelis, sklandantis aukštybėse.
Jautis – taikingumo ir geraširdiškumo simbolis, vienas iš svarbiausių deginamajai aukai skirtų gyvulių. Evangelijos pagal Luką pradžioje pasakojama apie Zacharijo tarnystę šventykloje, kur buvo aukojami gyvuliai. Tai vienintelė Evangelija, kurioje pasakojama ir apie Taikos kunigaikščio – Jėzaus gimimą ir vaikystę, todėl evangelisto Luko atributu pasirinktas jautis.
Evangelija pagal Morkų pradedama tyruose šaukiančiojo balsu – aliuzija į riaumojantį liūtą.
Svarbu tai, kad „Vestminsterio psalmyno“ Kristaus šlovės atvaizdas yra knygoje. Iliuminacija susaistyta su knygos visuma: su prieš ją buvusiais įsikūnijimo slėpinį vaizduojančiais siužetais, kalendoriumi, Karaliumi Dovydu ir psalmėmis. Viešpaties Didybės atvaizdas knygoje yra tarsi prasminis centras, į kurį nukreiptas visas jos turinys: laikas, jo tėkmė ir visi įvykiai (kalendorius), Dievo įsikūnijimas, be kurio nebūtų Išganymo (trys siužetai prieš Maiestas Domini) ir Bažnyčios atsakas Viešpačiui (psalmės, kurių autoriumi laikomas Karalius Dovydas).
„… jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam.“ (Kol 1, 16)
Jurgita Pačkauskienė
