01
09 /
2018
Vilnietė verslininkė Laima Satkauskienė jau daugiau nei 2 mėnesius džiaugiasi sūnaus Gabrieliaus Satkausko aukojamomis šventomis Mišiomis. 27-erių kunigas gerai pažįstamas Vilniaus arkikatedros tikintiesiems ir daugeliui jaunų tikinčių vilniečių. L. Satkauskienė su „Marijos radijo“ klausytojais ir „Magnificat“ skaitytojais pasidalijo liudijimu apie asmeninį, šeimos ir sūnaus Gabrieliaus tikėjimo augimą.
„Esu laiminga mama, nes Dievas dovanojo man tris nuostabius sūnus. Kai jie buvo maži, paaukojau juos visus Švč. Mergelei Marijai, Aušros Vartų Gailestingumo Motinai, prašydama, kad ji globotų ir išmelstų iš savo Sūnaus pačių reikalingiausių malonių. Šiandien dėkoju Dievui už šeimą, už vyrą, už vaikus, ypatingai už vyriausiąjį sūnų Gabrielių, už jo pašaukimą. Tikiu, kad Gabrielius bus geras kunigas, nes Dievas davė jam mylinčią širdį ir talentų, reikalingų šiai tarnystei“, – pokalbį apie sūnaus pašaukimą į kunigystę „Marijos radijo“ laidoje „Pašaukė mane“ pradėjo 61-erių L. Satkauskienė.
Melsdamasi prie Aušros Vartų Marijos daugiavaikė mama pasakė, kad būtų laiminga, jei vienas iš trijų sūnų taptų kunigu. Jau tada moteris jautė, kad juo bus Gabrielius. Vaikas mėgdavo melstis prie Marijos-Paslaptingosios Rožės statulėlės, vėliau patarnaudavo Mišiose, mielai lankė „Opus Dei“ jaunimo centrą.
– Kaip pati atradote artimesnį santykį su Dievu?
– Pačioje jaunystėje, kai man buvo 25–30 metų, gyvenimas manęs nedžiugino, nes pašlijo sveikata – vargino kasdieniai galvos skausmai, nugaros skausmai dėl stuburo osteochondrozės, lėtinis obstrukcinis bronchitas. Kai gydytojai ir vaistai nepadėjo, į pagalbą atėjo Dievas. Į mano rankas pateko sveikatos mokytojo Polio Brego knyga „Badavimo stebuklas“. Perskaičiusi ją, patikėjau, kad badavimas man tikrai padės. Badaujant atsirado natūralus poreikis kuo daugiau judėti. Porą metų kiekvieną saulėtekį – nesvarbu lijo ar snigo – aš sutikdavau miške. Sportuodavau ir džiaugdavausi gamta kiekvieną rytą. Jaučiau, kaip Dievas kalba man per gamtą. Jis kalba per mus aplankančius metų laikus, per tikslų saulės, mėnulio ir žvaigždžių judėjimą dangaus skliautu, per išauštančią dieną ir užslenkančią naktį. Visa gamta byloja apie Dievą, ji pasakoja mums apie sumanaus Kūrėjo buvimą per tam tikrą egzistuojančią tvarką, grožį, tobulumą. Aš atradau Dievą širdimi ir Jis pakvietė mano sielą naujam gyvenimui. Nors esu užaugusi katalikiškoje šeimoje, bet nebuvau praktikuojanti katalikė. Į bažnyčią nueidavau tik per didžiąsias religines šventes. Tuo metu, kai artimai bendravau su gamta, jaučiau, kaip Kristus kviečia mane į bažnyčią, į šv. Mišias susitikimui vos ne kasdien. Priėmusi Švenčiausiąjį, aš patirdavau ramybę ir palaimą, išmokau džiaugtis kiekviena Dievo dovanota akimirka. Dievas man tapo tvirta atrama, stiprybės šaltiniu.
Galbūt neatsitiktinai ir pirmąjį sūnų pavadinome Gabrieliaus vardu, kuris reiškia, Dievas – mano stiprybė. Tuomet išmokau kiekvieną darbą dirbti su meile, o atlikus jį – džiaugtis. Išmokau daryti gera, nelaukdama už tai atlyginimo, ir supratau, kad tai pagrindinė sveikos sielos sąlyga.
– Kaip puoselėjote tikėjimą šeimoje?
– Mūsų šeima yra praktikuojanti katalikiška šeima. Kai gimė Gabrielius, kiekvieną sekmadienį veždavomės jį į šv. Mišias vėžimėlyje. Kai išmoko vaikščioti, eidavome visi kartu. Kai Gabrieliui buvo 2 metai, gimė brolis Lukas, o dar po penkerių metų – brolis Jonas. Jonelį nešdavausi nešioklėje prie savęs ir visi penki kiekvieną sekmadienį keliaudavome į Šv. Jonų bažnyčią. Vėliau pradėjome lankytis Vilniaus Arkikatedroje. Vaikams patiko kunigo Ričardo Doveikos pamokslai, jie noriai atsakinėdavo į jo klausimus. Kunigas Ričardas vieną sekmadienį pakvietė visus tris mūsų berniukus patarnauti prie altoriaus. Į jo kvietimą atsiliepė vyriausias sūnus Gabrielius ir jauniausias sūnus Jonas. Neabejoju, kad Dievas pasėjo tikėjimo sėklą vaikų širdelėse, kai jie buvo prie altoriaus, ypatingoje Dievo artumoje. Visa šeima dalyvaudavome šeimų savaitgaliuose Joanitų vienuolyne, rekolekcijose, šeimų maldos grupelėse. Kasdienė rytinė ir vakarinė šeimos malda, šv. Mišios kiekvieną sekmadienį, sakramentai stiprino ir padėjo užauginti dorus vaikus. Nelengva buvo nešti įtempto darbo ir jauniausio sūnaus Jono ligų naštą. Jei ne tikėjimas, tikriausiai būčiau palūžusi.
– Kaip brendo Gabrieliaus pašaukimas į kunigystę?
– Gabrielius augo linksmas ir nuoširdus, buvo labai darbštus vaikas. Jis padėdavo prižiūrėti jaunesnius savo brolius, buvo pirmas mano pagalbininkas namų ruošoje, ravint daržą; jis taip kruopščiai išravėdavo, kad nelikdavo nė vienos piktžolės, bet gerųjų augalų irgi sumažėdavo. Ar Gabrielius žaisdavo, ar dirbdavo, jis viską darė su ugnele ir entuziazmu. O kai pavargdavo, užmigdavo ten, kur tuo metu būdavo. Jis noriai lankė keramikos būrelį, nulipdė daug gražių darbų. Įdomu, kad jam patiko lipdyti kryželius ir juos dovanoti giminėms ir draugams. Gabrielius mėgo žaisti krepšinį ir futbolą, buvo labai guvus ir judrus vaikas. Papasakosiu nuotykį, kuris nutiko, kai Gabrieliui buvo šešeri metai. Tuo metu aš dirbau „Helios“ kino teatre ir atsivesdavau Gabrielių pasižiūrėti vaikiškų filmų. Vieną kartą Gabrielių palikau trumpam prie budinčios bilietų tikrintojos. Šiame kino teatre buvo daug didelių langų iš storo stiklo. Moteris nė nepastebėjo, kai Gabrielius išbėgo į vestibiulį ir laukan. Tik ne pro duris, o pro langą! Jis su galva pramušė tą storą stiklą, išlindo į gatvę ir visų nuostabai – visiškai nesusižeidė. Nė vieno kraujo lašo, tik mažas įbrėžimas kaktoje. Tai buvo tikras kaskadinis triukas, jis per stebuklą išliko gyvas. Tada supratau, kad Gabrielius turi ypatingą apsaugą ir galbūt dėl to kūdikystėje jam pakeitėme vardą, kad jis turėtų arkangelo globą. Jam gimus vadinome jį kitu vardu, bet mano vidinis balsas kuždėjo, kad jis turi būti Gabrielius. Ačiū Dievui, ačiū arkangelui Gabrieliui, kad tokį judrų vaiką išsaugojo sveiką ir gyvą.
Būdamas paauglys vasarą Gabrielius dirbo statybose ir už atlyginimą nusipirko gražų sportinį motociklą. Kai jis išvažiuodavo pasivažinėti, neabejoju, kad arkangelui Gabrieliui būdavo ką veikti.
Nuo trylikos metų Gabrielius pradėjo lankyti „Opus Dei“ jaunimo centrą „Liepkiemis“. „Opus Dei“ – tai Katalikų Bažnyčios asmeninė prelatūra, dirbanti su vaikais ir jaunimu, padedanti eiliniams pasauliečiams siekti šventumo savo kasdienėje veikloje, ypač darbe. „Liepkiemyje“ jis mokėsi, sportavo, kartu su bendraamžiais žaidė, meldėsi koplyčioje, dalyvavo vasaros sporto ir anglų kalbos stovyklose. Dėkoju nuoširdiems ir išmintingiems „Opus Dei“ jaunimo centro kunigams ir vadovams, kurie padėjo tvirtą pamatą Gabrieliaus žmogiškai ir katalikiškai formacijai.
– Kaip „Opus Dei“ padėjo Gabrieliui paauglystėje?
– Sunkiu Gabrieliaus paauglystės metu ypatingai pagelbėjo „Opus Dei“. Kunigų ir vadovų nuoširdumas, gilaus tikėjimo pavyzdys, išmintingi dvasiniai pokalbiai apsaugojo Gabrielių nuo pasaulio tuštybės.
„Opus Dei“ kunigai ir vadovai ne tik bendravo su mūsų sūnumis, bet ir nemažai laiko skyrė pokalbiams su manimi ir mano vyru, ieškojo būdų kaip sušvelninti mūsų santykius su paaugliais sūnumis.
Jie padėjo išskleisti Gabrieliaus talentą visuomeninei veiklai, lyderystei. Vienuoliktoje klasėje jis buvo išrinktas Užupio gimnazijos moksleivių prezidentu, dvyliktoje klasėje Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentu. „Opus Dei“ formacija, jos piligriminės kelionės, pasaulio Jaunimo dienos Kelne ir Madride, Šv. Jokūbo kelias, be abejonės, brandino Gabrielių kilniam kunigystės pašaukimui.
– Kada Gabrielius tapo kunigu? Kaip prisimenate tą dieną? Kur šiuo metu Gabrielius tarnauja?
– Gabrielius į kunigus buvo įšventintas šiemet balandžio 21 dieną Vilniaus arkikatedroje. Ta diena buvo ypatinga, buvo daug jaudulio ir džiaugsmo. Jį vienintelį tądien įšventino į kunigus. Gabrielius ir toliau liko tarnauti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, ugdyti propedeutinio kurso studentus. Jis ir iki tol ugdė nulinukus, labai džiugu, kad visi dešimt vyrų perėjo į pirmą kursą. Gabrielius daug laiko skiria akademinio jaunimo sielovadai.
– Kaip einasi kitiems dviem jūsų vaikams?
– Dėkoju Viešpačiui, kad visi trys sūnūs užaugo dorais žmonėmis, kad jauniausias sūnus Jonas, nepaisant jo sunkių ligų, studijuoja fotografiją, brolio Gabrieliaus kunigystės šventimų išvakarėse surengė pirmąją savo fotografijos darbų parodą Molėtų observatorijoje tema „Patrauklioji dangaus fotografija“. Dėkoju Dievui už Luką, jis baigė tarptautinių santykių ir politinių mokslų studijas Vilniaus universitete, prieš pat Gabrieliaus kunigystės šventimus aukščiausiu balu išlaikė norvegų kalbos egzaminą ir pradėjo dirbti amerikiečių kompanijoje, įsikūrusioje Lietuvoje, yra prisiekęs ateitininkas, praktikuojantis katalikas, didžiausias mano pagalbininkas namuose ir versle.
– Kokia yra motinos įtaka vaikų gyvenime?
– Tik vienas Dievas deramai įvertina tą įtaką, kurią krikščionė motina daro savo vaikams, kai formuojasi jų charakteris. Yra toks pasakymas, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Kokia motina, tokie ir vaikai. Dauguma iškilių istorijos figūrų, didžių lyderių turėjo geras, dievobaimingas motinas. Istoriniuose šaltiniuose pasakojama, kad, pavyzdžiui, Džordžo Vašingtono motina buvo dievota moteris, o sero Valterio Skoto mama be galo mėgo poeziją ir muziką. Tie patys istoriniai šaltiniai byloja, kad žiauriojo imperatoriaus Nerono motušė buvo žudikė, o palaida gyvensena garsėjusio lordo Bairono motina buvo pasipūtusi ir smurtinga moteriškė. Įtaka, kurią motina daro savo vaikams, neišmatuojama ir žodžiais nenusakoma. Vaikai lyg kempinės sugeria savo motinų nuostatas ir seka jų pavyzdžiu gyvenime. Motinos mums nubrėžia doros, susilaikymo, gerumo, darbštumo ir kitus standartus.
Ačiū Tau, Viešpatie, už motinas, kurios myli Tave. Tokios moterys atlieka labai svarbų vaidmenį.
– Koks Jūsų verslas? Kaip suderindavote sunkų verslininkės pašaukimą ir tarnystę vyrui bei vaikams?
– Jau 23 metai vadovauju įmonei, kuri tiekia mokslinius periodinius leidinius Lietuvos universitetams ir kitoms bibliotekoms. Kasmet tenka dalyvauti leidinių prenumeratos konkursuose ir laimėtus užsakymus kruopščiai ir atsakingai vykdyti. Leidinius perkame iš Amerikos, Anglijos, Prancūzijos ir kitų pasaulio šalių. Dirbti dažnai tenka po 12–14 valandų per dieną. Versle padeda vyras ir vidurinėlis sūnus Lukas. Didžiausia dalis buities darbų – namų tvarkymas, valgio gaminimas, darbai sode, teko ir tenka vyrui ir vaikams.
Esu labai reikli tvarkai. Vyrui ir vaikams nepatikdavo per didelis mano reiklumas, kartais ir pakeltas balso tonas, kai darbai buvo atliekami atmestinai. Dažniausiai šeimoje pykomės dėl tvarkos. Ačiū Dievui, visi keturi mano šeimos vyrai išmoko tvarkytis, gaminti skanų maistą, o mane išmokė nebūti per daug tvarkinga. Jie ugdė mano kantrybę, pakantumą, toleranciją. Tapau išmintingesnė, juk yra svarbesnių darbų, nei šluostyti kiekvieną dulkelę.
– Ko palinkėtumėte kitoms vaikus auginančioms šeimoms?
– Linkiu Dievo artumo, sveikatos, stiprybės, išminties, džiaugsmo ir pačių reikalingiausių Viešpaties malonių. Atraskite laiko pabūti gamtoje, prižiūrėkite savo kūną, kuris yra Šventosios Dvasios buveinė. Toms mamytėms, kurios dar galite gimdyti, – gimdykite daugiau vaikučių. Jie nusigludins kaip akmenėliai vienas į kitą. Nelepinkite savo vaikų, auklėkite juos darbu, jie turi padėti dirbti visus darbus, kuriuos dirbate Jūs. Jie turi išmokti patarnauti ligoniui, seneliui, atjausti juos. Kuo daugiau melskitės su savo vaikais, kol jie maži ir kai paūgės, nepaliaukite už juos meldęsi ir laiminkite juos.
Mielos mamos ir tėčiai, Dievas Jus myli ir geriausia žino, ko reikia Jums ir Jūsų vaikams. Paveskite Dievui ir Švč. Mergelei Marijai visus savo vaikus ir pasitikėkite Jų meile.
– Ko palinkėtumėte sūnui kunigui, visiems kunigams ir tiems, kurie ieško atsakymo į pašaukimą kunigystei?
– Savo sūnui kunigui Gabrieliui norėčiau palinkėti, kad jis visuomet išliktų toks, koks buvo vaikystėje ir yra dabar – nuoširdus, mylintis, jautrus, darbštus. Visa šeima meldžiamės ir melsimės už tave, brangus sūnau, ir visus tavo brolius kunigus, linkėdami Jums vaisingos tarnystės Kristaus vynuogyne, atveriant žmonių širdis Dievo meilei. Visose akimirkose, o ypač sunkiose, būkite prie dieviškos išminties versmių.
Vyskupas Eugenijus Bartulis yra pasakęs: „Džiaugsmas yra tinklas, kuriuo pagausime daugybę žuvų. Skleidžiantis džiaugsmui, ateina dėkingumas. Jei suprasime dėkingumo reikšmę, nesiliausime dėkoję.“ Mylimi ir brangūs mūsų kunigai, būkite džiaugsmingi kunigo tarnystėje, būkite dėkingi ir laimingi, kad Dievas išsirinko jus šiai šventai misijai.
Visiems vyrams, kurie ieškote atsakymo į pašaukimą kunigystei, linkiu pasivesti Švč. Mergelės Marijos globai ir klausti Jos. Ji Jus padrąsins atsiliepti ir būti dosniems Dievui, o Dievas grąžins šimteriopai!
Parengė Liucija Marija Lanauskaitė
