01
11 /
2010
Viršelio paveiksle regime Kristaus portretą. Išganytojo, Dievo sūnaus atvaizdas – esmingiausia krikščioniškosios dailės tema. Nuo pat „ne rankų darbo“ relikvijomis laikomų Jėzaus veido atspaudų ir VIII a. išplitusių kanoninių stebuklingųjų ikonų iki monumentalių bizantinių mozaikų, Jėzaus atvaizdus lydėjo teologinės polemikos.
Šventųjų atvaizdų neigėjai arba ikonoklastai teigė, jog Jėzaus negalima ir neįmanoma vaizduoti, nes Jis – Dievo sūnus, o „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18). Vienas žymiausių ikonoklastų Eusebijas Cezarietis imperatorienei Konstancijai rašė: „trokšti turėti ikoną jo paniekinto kūno, apvilkto pagal mus [žmones]. Tačiau apie jį žinome, kad buvo apimtas Dievo garbės; gyvenimas praryja tai, kas mirtinga. Kristus nebeturi žemiško kūno, jis persimainė į dangišką, mums neregimą ir nepažinų, nemirtingasis Kristus – nepasiekiamas ir nesuvokiamas, nes yra dieviškas. Tad, ar galima sukurti tikrą Kristaus atvaizdą, „pasitelkiant mirusius, gyvybės netekusius dažus ir piešinius?“ Kristaus ikonos neįmanomumą Eusebijas argumentuoja remdamasis ir šv. Pauliaus teiginiu, jog dabar mes nebepažįstame Kristaus pagal kūną kaip anksčiau: „kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda“ (1 Kor 15, 50).
Atkirtį tokiai ikonos sampratai formulavo patriarchas Nikeforas, abatas Teodoras Studitas ir šv. Jonas Damaskietis. Dievo atvaizdo galimybė buvo grindžiama antrojo Švč. Trejybės asmens – Jėzaus Kristaus – įsikūnijimu, o pati ikona laikoma įsikūnijimo tikroviškumo įrodymu. Kadangi Kristus, įsikūnijęs, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, buvo matomas, jo atvaizdai yra galimi. Anot Šv. Jono Damaskiečio: „Bekūnis ir neturintis formos Dievas niekada niekaip nebuvo pavaizduotas. Dabar gi, kai Dievas pasirodė kūne kaip žmogus, aš vaizduoju regimąją Dievo pusę“.
XVI a. flamandų tapytojas Kventinas Masė (Quenteen Massays, 1466–1530) pavaizdavo „Laiminantį Kristų“. Prisikėlęs, dangiškasis Kristus žvelgia tiesiai prieš save kaip tose „na rankų darbo“ ikonose-atspauduose, dešine ranka laimina, o kaire laiko pasaulio rutulį su kryžiumi, vilki raudonais prabangiai aukso siuviniais padabintais rūbais. Tai Salvator Mundi – Pasaulio Išganytojo atvaizdas. Tokio jėzaus vaizdavimo būdo arba ikonografinio tipo genezė siekia Kristaus Valdovo reprezentacijas, sutinkamas ant VI a. ankstyvųjų krikščionių sarkofagų ir siejasi su VIII–IX a. Bizantijos mene susiformavusiu Pantoktatoriaus (gr. pantokrator- visavaldis) kanoniniu atvaizdu. Bizantijos šventovių kupoluose ir apsidėse vaizduojamam Pasaulio Valdovui ir Teisėjui buvo būdingos didelės skvarbios akys, platūs skruostai, ilgi plaukai, vešli barzda, monumentalus galingas stotas. Tokia rūstoka charakteristika buvo siekta išreikšti net tik Dievo Sūnų, bet ir Tėvą, tarsi atspindint evangelijos žodžius: „kas mato mane, mato ir mano Tėvą“ (Jn 12, 45).
Salvator Mundi, apjungiantis didingo valdovo ir gailestingo atpirkėjo vaizdinius, išpopuliarėjo Šiaurės Europos Renesanso dailėje. Svarbu pastebėti, kad Kventino Masė „Laiminantis Kristus“ sudaro diptichą su besimeldžiančios Švč. Mergelės Marijos – Mater Misericordiae atvaizdu. Vos palenkusi galvą ir nuleidusi akis, Dievo Motina švelniai sukryžiavusi ant krūtinės rankas maldai (būtent taip, kaip pavaizduota Aušros Vartų paveiksle), Švč. Mergelė Marija ramiai ir nuolankiai apmąsto Pasaulio išganymo paslaptį. Toks susitaikymą ir susikaupimą spinduliuojantis diptichas, vadinamasis deesis, XVI a. pradžioje pakeitė dramatiškąją „Skausmo vyro“ (Vir Dolorum) ir „Sopulingosios Dievo Motinos“ (Mater Doloresa) paveikslų porą. Kventinas Masė buvo vienas iš šio ikonografinio tipo pradininkų, o kartu vienas ryškiausių Flandrijos (pietinės Nyderlandų dalies) renesansinės tapybos atstovų.
Užgimęs Italijoje Renesanso stilius į Flandriją atkeliavo jau XV a. pirmoje pusėje. Tikroviškumo siekis, čia skirtingai nei Italijoje, nesirėmė antikos palikimu: todėl tarsi naiviau ir betarpiškiau (be išankstinių nuostatų, stereotipų ir modelių) siejosi su realaus pasaulio stebėjimu. Kita vertus, flamandų renesansinei tapybai turėjo įtakos spindintys gotikinių katedrų ir bažnytėlių vitražai, kruopščiai išdailintos rankraštinių knygų iliuminacijos, dėmesys amatui, daiktui, jo kasdienei paskirčiai ir medžiaginei kokybei.
Kventinas Masė – tapytojas ir auksakalys, gimęs Liuvene, vėliau iki pat mirties dirbęs Antverpene. Sukūręs portretų, religinio turinio paveikslų ir žanrinių scenų, laikomas Antverpeno tapybos mokyklos pradininku. Kaip ir XV a. garsaus Flemalio meistro, Jano van Eiko, o vėliau Rogiero van der Weydeno tapybai, Kventino Masė kūriniams būdingas kruopštus piešinys, spalvų skambumas, perregimumas, siekimas tobulo ir išbaigto formos perteikimo. Tačiau svarbiausia, kad Masė, kaip ir kitų XV–XVI a. Nyderlandų meistrų kūriniai liudija savitą savo epochos ir šalies žmonių santykį su tikrove. Viena vertus, jis visiškai idealistinis, simbolinis, galima sakyti netgi – mistinis, o kita vertus, labai atidus materialiam pasauliui, jo formoms, faktūroms, šviesai, spalvoms ir smulkiausioms subtiliausioms detalėms. Naujųjų laikų filosofijos racionalizmas ir santykio su tikrove moksliškumas čia persmelkti religinės rimties ir susikaupimo. Tikrovės pažinimas, jos skaidrus ir tikslus regėjimas čia kiekviename žingsnyje tik tvirtina Dievo valios paslaptį ir įstabią dieviškumo raišką kasdienybėje.
Masė paveiksle „Laiminantis Kristus“ nutapytas auksiniame fone. Toks viduramžių ikonų tapybai būdingas auksinis fonas nurodo, jog tai Išganytojas – Įsikūnijęs Dievo Žodis, regimas anapus materialaus pasaulio ribų, anapus šiapusybės laiko ir erdvės. Tai nemirtingasis, dangiškasis Kristus, tačiau regimas kūnišku pavidalu, labai apčiuopiamai – tarsi kvėpuojantis, tarsi sulaikęs žadą, ramus, santūrus, o kartu – kupinas didybės ir iškilmingumo. Kaip juvelyras Kventinas kruopščiai vaizduoja Kristaus rūbo puošmenas – segę, kuria susegtas apsiaustas, ažūrinį kryželį ant stiklinio Pasaulį simbolizuojančio rutulio. Meistriškai perteikia skirtingas medžiagas: stiklą, audinį, metalą.
Kristaus vaizdavimas Masė paveiksle atitinka bizantinės kultūros suformuotą jo kanoną. Tačiau kai atidžiau žvelgi į šį flamandų meistro nutapytą Kristaus veidą, pastebi, kad kanoniniai bruožai – tai kas kartojasi daugelyje Jo atvaizdų puikiai dera ir, rodos, akyse mainosi su individualiais, nepakartojamais (ir vėlesniuose atvaizduose jau nekartojamais) Masė tapyto veido bruožais. Žemoka kakta, vešlūs antakiai, arti viena kitos įstatytos nedidelės akys, ilga, itin siaura, kiek su kuprele ir apvaliu galiuku nosis – visa tai liudija ne atvaizdo panašumą į atvaizdą ar ikonografinį provaizdį, bet atspindi įtaigų panašumą į konkretų asmenį, nežinomą Antverpeno vyrą, kurio portretas Kventino Masė dirbtuvėje tapo Kristaus atvaizdu.
Tojana Račiūnaitė
