01
11 /
2022
Tik vieną dieną, lapkričio 10-ąją, atsiversime Laišką Filemonui, bet kokia turtinga jo istorija ir kokia svarbi jo tema.
LAIŠKAS FILEMONUI
Tai trumpas, vos 25 eilučių Naujojo Testamento raštas, kurio autorystė priskiriama apaštalui Pauliui. Kaip toks šis laiškas iškilios naujatestamentinės laiškų raštijos kontekste atrodo ganėtinai kukliai, tačiau išties iš jo blyksteli labai ryški šviesa, nuo I amžiaus nenustojanti savo intensyvumo. Šiose eilutėse deklaruojamas Jėzaus Kristaus Įvykio nulemtas požiūris į žmogų ir sociumą, turėjęs skambėti perdėm novatoriškai sociokultūrinėje ano meto aplinkoje. Pauliui būdinga stebinti, į kiekvieną reiškinį jis žvelgia giliai ir erdviai, nes taip jį gena susitikimo su Prisikėlusiuoju jėga. Taip yra ir dabar, kuomet jis kalba apie vergovę. Kas gi apie tai naujo?
Laiškas Filemonui apibūdinamas kaip žmogaus teisių arba kaip žmogaus laisvės chartija, tačiau Paulius neorganizuoja sociokultūrinės revoliucijos, taigi neužsimoja panaikinti ano meto Romos imperijoje gajos vergovės. Pauliaus minties epicentre išties visai ne klausimas apie vergovę kaip tokią, jo minties epicentre – žmogus, asmens laisvė. Viena pamatinių biblinės antropologijos – sampratos apie žmogų – tiesų yra kaip tik ši: asmuo yra laisvas. Su šia tiesa Paulius gimė ir augo kaip žydas, su ja gyveno ir tapęs krikščioniu. Ši tiesa panaikina skirtį tarp laisvojo ir vergo, tarp turtingo ir vargšo, ji panaikina bet kokią skirtį tarp asmenų, galiausiai ilgainiui ji lėmė ir vergovės išnykimą.
Manoma, jog šį laišką Paulius parašė apie 61–63 metus Romoje, būdamas kaliniu (1. 9 eil.). Pačioje laiško pradžioje jis kreipiasi į tikėjimo brolius Filemoną ir Archipą, o taip pat į seserį Apfiją (galbūt Filemono žmoną?), su jais pasisveikina įprastu malonės ir ramybės palinkėjimu (2–3 eil.) ir čia pat pereina prie asmeninio kreipimosi tik į Filemoną (4 eil.). Paulius kalbėsis su juo dėl vergo Onesimo. Taigi laiške, neskaitant atsisveikinimo eilutėse minimų asmenų (23–24 eil.), turime tris personažus – patį Paulių, Filemoną ir Onesimą. Išryškėja reikšmingos jų santykių detalės, kurios kaip tik ir padeda suprasti, ką Pauliui reiškia asmens laisvė. Trumpai pažvelkime į keletą momentų.
Filemonas buvo pasiturintis krikščionis, kurio namuose rinkdavosi krikščionių bendruomenė. Tai – tik viena medalio pusė, kita – Filemonas buvo ir vergų šeimininkas, nežinome, kelių, tačiau tai ne esmė. Būti krikščioniu, dargi taip dosniai pamaldžiu, ir praktikuoti vergovę tais laikais nereiškė prieštaros. Visgi Paulius šią prieštarą užčiuopia, gilią vidinę prieštarą, ir „senam pasauliui“ meta iššūkį. Jis nusitaiko į pavojingą vietą – į mąstymą. Pakeisk mąstymą, pakeisi veiksmą. Pakeisi veiksmą, pakeisi pasaulį. Taigi jis kreipiasi į Filemoną, prašydamas nuo šio pabėgusį vergą Onesimą priimti atgalios kaip brolį. Onesimas, susitikęs su Pauliumi, tapo krikščioniu, o Paulius, išmanydamas Romos teisę, jį siunčia atgal šeimininkui kaip Filemono nuosavybę. Maža šiam bėgliui vergui nepasirodys! Įstatymas buvo jo šeimininko pusėje ir Paulius tai puikiai žinojo. Tačiau tai, ko jis Filemono prašo, neturėjo pasirodyti maža nei Filemonui, nei Onesimui – priimti Onesimą „jau ne kaip vergą, o daugiau kaip mylimą brolį“ (16 eil.). Pokytis kardinalus, tačiau yra kai kas dar daugiau – svarbu kaip Paulius to prašo. Kaip tik šis kaip nusitaiko į mąstymą, į širdį, ir lemia pačias reikšmingiausias transformacijas žmogaus gyvenime ir sociume.
Paulius Filemonui rašo taip: „Nors tikrai galiu Kristuje tau liepti, bet verčiau prašau meilės vardu, […] prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau būdamas surakintas, – už Onesimą“ (8–10 eil.). Taigi Paulius, remdamasis savo kaip apaštalo autoritetu, Filemonui galėtų liepti, tačiau jis suspenduoja šią autoriteto galią ir kalba krikščionių tarpusavio santykių kalba – meilės vardu. Primesta pareiga – priimti kaip brolį tikėjimo bendrakeleivį – Filemonui galbūt būtų paprastesnis reikalas, tačiau taip Paulius „ant kortos“ pastato kur kas daugiau. Jis maldauja už Onesimo kaip asmens laisvę, tačiau nepamina ir Filemono laisvės. Jis neištaria jam „tu privalai“, bet pastato Filemoną pasirinkimo akivaizdoje: už ką tu? už kokias vertybes? už ką tavo krikščionybė? Kitaip tariant, Paulius žaltiškai gudriai nusitaiko į Filemono mąstymą, kurio kaita ir turėjo lemti naujo santykio su kitu asmeniu pradžią.
Maža to, Paulius žaidžia dar ir Onesimo vardu, kuris graikų kalboje reiškia naudingas. Jis sako, kad iki Onesimo tapimo broliu Jėzuje Kristuje buvo vienaip, o dabar visai kitaip: „Seniau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas“ (11 eil.). Seniau Onesimas Filemonui buvo nenaudingas kaip brolis (šeimininko ir vergo santykis – jokia brolybė), o dabar – kaip brolis – jis naudingas ir Filemonui, ir Pauliui. Dabar žaidžiama nei daugiau, nei mažiau – pačiu brolybės išbandymu, pačia brolybės šerdimi – santykiu.
Argi ne tiesa, kad šia prasme esame vieni kitiems naudingi visais laikais? Brolybės išbandymu, taigi išbandymu santykiu, išbandymu asmens laisve. Savo ir kito.
Dr. Ingrida Gudauskienė
