01
11 /
2024
Filipų bendruomenė
Filipai Pauliaus laikais buvo klestintis Makedonijos miestas, romėnų kolonija netoli Egėjo jūros kranto. Paulius jį pasiekė 49 arba 50 m. per antrąją misionierišką kelionę, pradėjęs evangelizacijos darbą Europoje. Jį lydėjo Silas, Timotiejus ir tikriausiai Lukas, nes Apaštalų darbuose, Pauliui nutarus keliauti į Makedoniją (Apd 16, 10), prasideda vadinamųjų mes skyrių dalis – asmeninis Luko liudijimas. Verta perskaityti Apd 16 skyriaus vaizdingą pasakojimą, kad geriau suprastume ypatingus ryšius, siejusius Paulių su Filipų bendruomene. Ten jis pirmiausia sutiko ir evangelizavo kelias moteris, tarp jų vieną turtingą prekybininkę Lidiją, kuri, anot Luko, tiesiog privertė Paulių ir jo palydovus apsigyventi pas ją. Dosni, ko gero, ir valdinga moteris, kuriai pakluso net Paulius! Kai Laiške filipiečiams skaitome, kad Filipų bendruomenė yra vienintelė, kuri užmezgė davimo ir gavimo ryšius su Pauliumi ir iš kurios jis ne kartą priėmė aukas pragyvenimui (4, 14–16), nors jo taisyklė buvo „nemokamai“ skelbti Evangeliją, galime įžvelgti nuoširdžią filipiečių meilę Pauliui ir jo paties prisirišimą prie jų bei tikriausiai verslininkės Lidijos įtaką…
Laiškas iš kalėjimo
Pats laiškas yra parašytas iš kalėjimo, kaip ir kiti vadinamieji „kalėjimo laiškai“ – Laiškas Filemonui, Laiškai kolosiečiams ir efeziečiams. Daug diskutuojama ir dėl kalėjimo vietos, ir dėl Kol ir Ef autentiškumo. Trumpai apibendrinant, tradiciškai manoma, kad visi šie laiškai (kaip tikriausiai ir kiti, kurie mūsų nepasiekė) buvo parašyti pirmojo Pauliaus įkalinimo Romoje laiku, t. y. apie 60 metus. Tačiau nemažai dabartinių egzegetų mano, kad Laiškas filipiečiams parašytas Efeze per tą patį 2,5 metų laikotarpį (54–55 m.), kai Paulius rašė Laiškus korintiečiams. Iš Kor 1 ir 2 žinome, kad Efeze jis patyrė daug sunkumų ir net mirties grėsmę (tai paaiškina Fil 1, 21–26). Kad ir kaip būtų, laiško rašymo aplinkybės yra itin sunkios. Apaštalas yra ne tik politinės valdžios persekiojamas, jam gresia mirties bausmė, bet dar patiria kai kurių bendradarbių išdavystę ir apleidimą (1, 15–18; 2, 21). Juo labiau žavi šiluma, pasitikėjimas ir džiaugsmas, sklindantys iš šio laiško.
Džiaugsmo laiškas
Vienas iš būdų skaityti laišką – pastebėti 11 vietų, kur paminėtas džiaugsmas. Paulius liudija apie savo džiaugsmą skelbti Kristų (1, 18) ir patirti artumą su juo per galimą kankinystę (2, 17. 18). Jo džiaugsmo šaltinis yra ir bendrystė su filipiečiais, jo „malonės dalininkais“ (1, 7), kuriuos jis net vadina „mano džiaugsme ir vainike“ (4, 1), taip pat jų mylintis dėmesys jam (4, 14). Paulius primygtinai kviečia ir juos „džiaugtis Viešpatyje“ (3, 1; 4, 4). Taigi, anot Laiško filipiečiams, džiaugsmas yra esminis krikščioniško gyvenimo matmuo. Jame telpa paprastas žmogiškas mielumas, kylantis iš nuoširdžios draugystės, bet dar labiau tai yra „džiaugsmas Viešpatyje“, sielos šiluma, lydinti gilią vienybę su Kristumi, leidžianti didžiausius išbandymus įprasminti meile.
Jėzaus Kristaus nusistatymas
Bene garsiausia Laiško filipiečiams ištrauka yra Himnas Kristui (2, 6–11). Tai tikriausiai jau egzistavęs tekstas, kurį Paulius cituoja po karštų raginimų gyventi tarpusavio meilėje ir vienybėje (2, 1–5). Himnas skelbia Velykų įvykį: Jėzus, atsisakęs „godžiai laikytis savo lygybės su Dievu“, pasirenka nuolankaus tarno kelią ir tampa „klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“. Priešprieša Adomui, kuris, siekdamas panašumo į Dievą, pasirinko neklusnumą. Nusižeminęs ir Dievo išaukštintas Kristus rodo kelią krikščionims: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus!“ Ir tai – labai konkrečiai gyvenant bendruomenėje, kur aukso taisyklė turi būti: „Vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (2, 3–4). Matome, kad Filipuose, kaip visur, netrūko konkurencijos ir nesantarvės ydos. Toliau (4, 2–3) Paulius, net paminėdamas vardus, prašo dvi savo bendradarbes susitaikyti. Nuolankumas, sekant Kristaus pavyzdžiu, yra raktas į vienybę.
Jėzus Kristus, mano Viešpats
Laiške filipiečiams ypatingai pasireiškia Pauliaus asmeninė meilė Jėzui: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame […]. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, […] vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas“ (3, 8–9a. 10. 12b). Tai įsimylėjusio, besidžiaugiančio abipusiu priklausomumu, kalba! Kartu tai atsakymas nuolatiniams Apaštalo oponentams – jie išganymo kviečia siekti per Įstatymo laikymąsi ir didžiuojasi savo žydiška kilme. Atsakymas aiškus: pažinti Kristų ir vienytis su juo, besiremiant vien jo malone, yra vienintelis kelias; viso kito galima netekti, o jei reikia, net atsisakyti.
Gyvenimas ir mirtis Kristuje
Tipiškas Pauliaus žodis „Viešpatyje“ (arba „Kristuje“) šiame trumpame laiške aptinkamas net 9 kartus. Juo Apaštalas išreiškia naują gyvenimo būdą, persmelktą tikėjimo. Tikintysis visą savo egzistenciją – ne tik religinius veiksmus, bet kasdieninius džiaugsmus ir kančias, darbus ir santykius – išgyvena vienybėje su Kristumi. Bendrystė su Kristumi yra tokia brangi, kad net visko (ir gyvybės) praradimas tampa „laimėjimu“ (plg. 1, 21; 3, 8–11). Laiškas filipiečiams mus kviečia jau dabar gyventi šia vienybe, kuri pasieks kulminaciją, kai Kristus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (3, 21).
Ses. Benedicte Rollin RA
