01
07 /
2010
Bažnyčios liturgija gausiai semiasi dvasinio peno iš šventojo apaštalo Pauliaus laiškų. Šio mėnesio sekmadieniais siūlomos Pauliaus Laiško kolosiečiams ištraukos ragina mus dar kartą pakelti akis į Kristų ir jame įsišaknyti: „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame, būdami įsišakniję ir ant jo statydamiesi, tvirtėdami tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo.“ (Kol 2, 6–7)
Šiandienos krikščionys, susipažinę su šv. Pauliaus laiškais, žino, kad dažnai jie parašyti dėl aštrių klausimų, iškilusių bendruomenėje, į kurią kreipiasi apaštalas. Nežiūrint to, kad šios problemos gana skirtingos, o ginčai tarp tų, kuriems adresuoti šie laiškai, ir autoriaus kartais atrodo nutolę nuo tikėjimo Kristumi, autorius visus atsakymus duoda Kristaus šviesoje. Šv. Pauliui krikščionio gyvenimą tvarko tikėjimas Kristumi: ar tai būtų netvarka maldos susirinkimuose, ar šeimyniniai ir bendruomeniniai santykiai, ar asmens klausimai, kas turi valdžią bendruomenėje. Tai tikėjimo šviesa ypatingai nušviečia konkrečią tikinčiųjų situaciją.
Ypač tai matyti, jei bendruomenėje iškilusi problema tiesiogiai liečia tikėjimą Kristumi! Juk tuomet kyla rizika, kad sugrius visas krikščioniškos doktrinos mokymas. Būtent tokio pobūdžio klausimas sprendžiamas Laiške kolosiečiams: Frigijos (dabartinės Turkijos) miesto gyventojai leidosi suvedžiojami svetimos filosofijos, kuri verčia abejoti pagrindiniais krikščioniško tikėjimo dalykais. Taigi šv. Paulius stengiasi atsakyti jiems kuo greičiau.
Paulius ir Kolosų bendruomenė
Kad ir kokie šilti atrodytų Pauliaus ir Kolosų bendruomenės santykiai, reikia pasakyti, kad apaštalas asmeniškai nepažįsta tų, kuriems siunčia laišką: „Jus to [Evangelijos tiesos] išmokė mūsų mylimasis bendradarbis Epafras, kuris mane pavaduoja kaip ištikimas Kristaus tarnas.“ (Kol 1,
7) Šv. Paulius keliavo daugiau į šiaurę ir nekirto šalies, kurioje įsikūrę Kolosų, Hierapolio ir Laodikėjos miestai. Kolosų ir šiuos du pastaruosius miestus, minimus laiško pabaigoje (Kol 4, 13. 15), evangelizavo šv. Pauliaus bendrakeleivis Epafras, kilęs iš Kolosų ir sugrįžęs į savo tėvynę perduoti to, ką pats išmoko.
Šv. Pauliaus situacija, kai jis rašo laišką, mažų mažiausiai yra sunki: jis kali Efeze ir, regis, jo bendradarbis Epafras taip pat iš solidarumo mokytojui pasirinko būti kaliniu (mažas laiškelis Filemonui (Fm 23), parašytas tuo pat metu, kaip ir Laiškas kolosiečiams, Epafrą apibūdina kaip „mano kalėjimo bičiulį Kristuje Jėzuje“). Todėl ir laiško nešėjai yra kiti šv. Pauliaus bendradarbiai: „Apie mano reikalus jums viską praneš Tichikas, mylimas brolis, ištikimas padėjėjas ir bendradarbis Viešpatyje. Aš tam jį ir siunčiu, kad sužinotumėte apie mus ir kad jis paguostų jūsų širdis. Jis vyksta su Onesimu, ištikimu ir mylimu broliu, kuris yra iš jūsų; jiedu papasakos jums visa, kas čia dedasi.“ (Kol 4, 7–9)
Nors istoriniuose šaltiniuose sakoma, kad trijų minėtų miestų rajone buvo išeivijos žydų kolonija (apie tai kalba Ciceronas viename savo raštų), šv. Pauliaus laiško duomenimis, Kolosų krikščionys daugiausia kilę iš pagonių (Kol 1, 21. 27 ir 2, 13). Tačiau dalis eretinės doktrinos, kurią šv. Paulius smerkia, šalininkų yra judėjiška: galima įsivaizduoti, kad naujai atsivertę pagonys konfliktavo su nedidele dalimi žydų, kurie šiame naujame judėjime, kilusiame iš judaizmo, jautė grėsmę savo tikėjimui. Tačiau tai, nuo ko Paulius bando apsaugoti Kolosų krikščionis, nėra vien tik nukrypimai į judaizmą. Ko šv. Paulius iš tiesų siekia? Atsakydami į šį klausimą, mes pasieksime laiško žinios esmę.
Laiško kolosiečiams kristologija
„Tik ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję ir nesiduokite atitraukiami nuo vilties Evangelijos, kurią išgirdote, kuri paskelbta visai Kūrinijai po dangumi ir kurios tarnas aš, Paulius, esu.“ (Kol 1, 23) Šis padrąsinimas būti ištikimiems gautam tikėjimui yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių apaštalo tekste. Šv. Pauliui tikrasis Kristus – tai tas, kurį paskelbė liudytojai, visų pirma jie yra apaštalai. Kolosų krikščionys buvo suvedžioti svetimų Kristui doktrinų, kurios bando jį integruoti į sudėtingą hierarchinę dangaus galybių sistemą: Kristus yra vienas tarp daugybės dangaus angelų, galių ir valdžių.
Pagal šią doktriną Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje yra vienas iš daugelio ir netgi ne pats tobuliausias: reikia, kad kiekvienas žmogus savo ruožtu dėtų asketines ir intelektualines pastangas ir per dangiškų galybių hierarchiją pasiektų patį Dievą. Ši „filosofija“, kaip ją vadina šv. Paulius, labai panaši į kai kurias „naujas religijas“, atėjusias į mūsų laikų pasaulį iš Tolimųjų Rytų.
Paulius atsako į šiuos tikėjimo iškraipymus reto grožio himnu (Kol 1, 15–20), kuriame jis užtvirtina vienintelę ir nepakeičiamą Kristaus vietą Dievo ir Kūrinijos atžvilgiu. Kristus nepriklauso hierarchinėms daugiau ar mažiau dieviškų galybių pakopoms, bet jame yra visos dievystės Pilnatvė (Kol 1, 19), ir ji yra jo kūne: „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė.“ (Kol 2, 9) Jis yra neregimojo Dievo Paveikslas ir „tas, per kurį visa atsirado“ (kaip skelbiama Tikėjimo išpažinime). Taigi jis yra Kūrėjas su Dievu, savo Tėvu, ir būtent tai jį pastato aukščiau už visas dangiškas galybes ir valdžias.
Būdamas Kūrinijos pradžia, Kristus yra ir naujo žmogaus, kurį atvaizduoja Bažnyčios bendruomenė, Galva (dviem prasmėmis: aukščiausioji valdžia ir visa ko pradžia). Kitame laiške šv. Paulius jau buvo rašęs apie Bažnyčią kaip Kristaus Kūną, bet jis tai darė norėdamas pabrėžti krikščionių vienybę dėl Kristaus. Čia metafora įgyja kitą dimensiją: ji nusako Kristaus, kuris yra Kūno Galva ir sėdi Dievo dešinėje, pirmenybę. Įtampa tarp „aukštybių“ ir „žemės“ mums leidžia suprasti Kūno paveikslą kaip krikščionių gimdymą dangui, naujam gyvenimui, kuris jau prasidėjo Kristaus pergale prieš mirtį ir kuris yra mūsų pašaukimas. Mes esame negrąžinamai įtraukiami į šį dievišką paskyrimą per Kristų, kuris jau ten yra.
Bet, kaip ir kiekvienas gimdymas, šis judesys į gyvenimą lydimas skausmo, kurį šv. Paulius išreiškia tokia fraze: „Aš (…) savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia. Aš tapau jos tarnu Dievo man duotu paskyrimu, kad jums iki galo atskleisčiau Dievo žodį.“ (Kol 1, 24–25) Šv. Paulius žvelgia į savo paties kančias ir misijos sunkumus Kristaus, kuris kentėjo dėl žmonijos išgelbėjimo, gyvenimo šviesoje. Kiekvienas kentėjimas, kurį krikščionis iškenčia dėl Karalystės, yra asmeniškas dalyvavimas Kančioje, per kurią Jėzus įžengė į savo Tėvo šlovę, traukdamas paskui save savo Kūną – Bažnyčią.
Kvietimas medituoti Kristaus dovaną pasauliui
Šv. Paulius kviečia Kolosų krikščionis, o per juos ir kiekvieną iš mūsų vėl iš naujo medituoti centrinę Kristaus vietą išganymo istorijoje: Dievas panoro asmeniškai įeiti į žmogaus istoriją ir gyventi panašų kaip jis gyvenimą (išskyrus nuodėmę) iki mirties iš meilės už kiekvieną žmogų. Jei krikščionių tikėjimas to nepripažintų, jis prarastų savo prasmę. Šis Kristus iš tiesų yra Dievas su mumis, Emanuelis, duotas kiekvienam, ir jo negali pakeisti jokia dievystės forma ar dangiška galybė: jis yra vienintelis sūnus, kuriuo gėrisi Tėvas. Jis yra dovana kiekvienam iš mūsų, kuri mus taip pat kviečia nenuilstamai dovanoti save mūsų broliams ir sesėms.
Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė
