01
10 /
2011
Šį mėnesį visas keturias savaites skaitysime Laišką romiečiams. Tai jau daug pasako apie šio laiško svarbą. Laiškas romiečiams yra ne tik pats ilgiausias Pauliaus raštas – ir dėl to Naujajame Testamente jis yra pirmasis laiškų sąraše, bet krikščionybės istorijoje jis užima labai reikšmingą vietą. Tai laiškas-traktatas, kuriame atsispindi išplėtota šv. Pauliaus teologija – Dievo išganymo plano, Bažnyčios santykių su Pirmosios Sandoros tauta, žmogaus išteisinimo bei Dievo malonės veikimo žmoguje suvokimas.
Būtent šis klausimas – kaip Dievo malonė ir paties žmogaus laisvė bei pastangos sąveikauja dėl žmogaus išganymo – sukėlė daug debatų Bažnyčios istorijoje, ypač Reformacijos laikais (XVI a.). Martyno Liuterio komentaras apie Laišką romiečiams (1516 m.) yra iš tiesų istorikų laikomas protestantų Reformacijos pradiniu tašku. Šie teologiniai debatai mums nebėra aktualūs, nes, ačiū Dievui, po ilgų svarstymų 1999 m. Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija kartu paskelbė bendrą deklaraciją, kuri rodo, kad mūsų teologinės sampratos šiuo doktrinos klausimu iš tikrųjų sutampa.
Tačiau mums labai aktualu kartu su apaštalu Pauliumi apmąstyti, kaip mumyse bei pasaulyje vyksta nuodėmės ir malonės kova (pvz., 1–3 skyriai, kuriuos skaitome XXVIII savaitės pradžioje, po to 7–8 skyriai, kuriuos skaitysime XXVIII–XXIX savaitėmis). Kas iš mūsų negali pasakyti kaip Paulius: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu… Taigi aš randu tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga“ (7, 19–21)!? Kaip atsakymas į šį, rodos, pesimistišką požiūrį į nemoralumo pavergtą visuomenę bei į silpną nuodėmingą žmogų, 8-asis skyrius yra triumfo giesmė – Šv. Dvasios veikimo žmoguje apmąstymas bei Dievo, nuo kurio meilės Kristuje „niekas negali mūsų atskirti“, šlovinimas. Šį skyrių verta ypač atidžiai perskaityti ir apmąstyti. Jis gali būti laikomas viena iš šv. Pauliaus mokymų viršūnių.
Sudėtingesnė dalis – 4 ir 5 skyriai, kur Paulius kalba apie tikėjimą remdamasis Abraomo pavyzdžiu (4 sk.) ir išdėsto žmogaus išteisinimo per tikėjimą į Jėzų Kristų doktriną. Apie Abraomo tikėjimą skaitysime šiuos labai gražius žodžius, kurie gali mus įkvėpti sunkiomis gyvenimo akimirkomis: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (4, 18) – viltis beviltiškume! Kad geriau suprastume 5 skyrių, reikia prisiminti Laiško kontekstą – į kokius klausimus bei klaidingus mokymus Pauliaus atsakė, ir taip pat priimti faktą, kad apaštalo mąstymo ir rašymo būdas – rabiniškas, reiškia, mums gana svetimas! Paulius turėjo kovoti prieš mokytojus, kurie norėjo priversti pagonių kilmės tikinčiuosius laikytis Mozės Įstatymo reikalavimų, lyg tai būtų būtina išganymo sąlyga. Apie šią temą Paulius aistringai parašė Laiške galatams, o dabar, Laiške romiečiams, jis ramiai išdėsto savo paskelbtą Evangeliją: išteisinimas duodamas veltui, ne dėl žmogaus pastangų, o dėl Kristaus mirties ir prisikėlimo. Tai, ko žmogui reikia, yra visiškas pasitikėjimas Kristumi (tai ir yra tikėjimo esmė – ne tik doktrinos priėmimas, bet visų pirma pasitikėjimas ir visiškas atsidavimas Dievui). Izraelio tautai apreikštas Įstatymas parodė Dievo valią ir atskleidė nuodėmę, bet negalėjo išlaisvinti žmogaus iš nuodėmės vergijos. Tai, kas mus išgano, yra Kristaus auka, jeigu priimame ją tikėjimu.
Labai gražias ir svarbias mintis apie tai surasime 5 skyriaus 5–6 eilutėse, kurios, deja, yra praleistos tarp XXIX savaitės pirmadienio ir antradienio. Spausdiname čia visą praleistą ištrauką:
„Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.
Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūsčios bausmės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. Negana to, – dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino.“ Nuteisinimas yra susitaikinimas – naujas atkurtas santykis su Dievu Jo malonės dėka.
Nuteisinimas taip pat, kaip aiškina Paulius, nėra išorinis išteisinimas, jis yra paties Dievo gyvybės įsiviešpatavimas mumyse. Ši malonės dovana mus pasiekia per Krikštą. Čia taip pat verta skaityti praleistą 6 skyriaus ištrauką, kuri mums padeda suprasti Krikšto esmę:
„Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.
Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“
Paulius pabrėžtinai kartoja, kad esame esmingai susiję „su Kristumi“, su Jo mirtimi ir prisikėlimu, kad jau dabar gyvename, ir amžinybėje gyvensime su Juo. Mumyse yra „naujasis aš“, tas tikrasis aš sujungęs su Kristumi, kurį galime jau patirti, nepaisant dvasinės kovos, apie kurią kalbama 7 skyriuje, ir kuris apsireikš su savo pilnu šlovingumu amžinybėje (žr. 8 sk.).
Kita labai svarbi ir aktuali Laiško tema yra Izraelio tautos pašaukimas, likimas ir santykiai su krikščionių Bendrija. Ši tema apima net 3 skyrius (9–11), nors skaitysime tik tris ištraukas iš jų. Girdėsime Pauliaus skausmingą klausimą: kaip gali būti, kad Dievo mylima Išrinktoji tauta nepriėmė To, kuris yra gimęs iš jų pagal kūną (plg. 9, 5)? Būdamas pats izraelitas Paulius labai kenčia dėl savo brolių netikėjimo. Rašydamas pagonių kilmės bendruomenei (Romos bendruomenei… ir mums), jis kviečia suvokti, kad esame Pirmosios Sandoros tautos įpėdiniai, kad turime ją gerbti, pasitikėti Dievo nepaliaujama ištikimybe savo Sandorai (plg. XXX savaitės penktadienio skaitinį) ir net viltis Izraelio tautos galutiniu išganymu: „Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami.“ (11, 29) Ši dalis baigiasi Dievo, kurio išmintis ir sumanymai pranoksta mūsų supratimą, garbinimo giesme:
„O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!
Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!
Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?Ir kas buvo jo patarėjas?
Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?
Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen.”
XXXI savaitę skaitysime ištraukas iš paskutinės laiško dalies – ten, kur Paulius rašo visokius paraginimus bei praktinius nurodymus, sakytume, „pamokslauja“. Jis primena Romos bendruomenei, kad ji yra Kristaus Kūnas, kuriame kiekvienas turi savo tarnystę (12, 4–8). 12–14 skyriuose skaitome gražų ir visada aktualų nurodymų apie tarpusavio santykius Bažnyčioje: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba.“ (12, 10) Romos bendruomenėje buvo nuomonių ir įpročių skirtumų – ar galima valgyti mėsos, ar reikia pasninkauti tam tikromis dienomis? Tai vedė į tarpusavio papiktinimus, teismus ir susiskaldymus. Paulius įspėja: „Liaukimės teisti vieni kitus! Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti… Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui.“ (14, 13. 19) Ir galų gale ši auksinė taisyklė: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė Dievo garbei.“ (15, 7)
Paskutiniai XXXI savaitės penktadienio ir šeštadienio skaitiniai atskleidžia mums, kaip Paulius suvokė ir išgyveno savo pašaukimą kaip tautų apaštalo. Jis yra tikras misionierius, skelbiantis Evangeliją tiems, kurie jos niekada nebuvo girdėję, bet jis yra taip pat bendruomenės žmogus, kuris asmeniškai pažįsta daug brolių ir seserų (plg. 16, 3–16 – ilgas vardų sąrašas!) ir nuoširdžiai juos myli. Paskutinės Laiško eilutės – doksologija (šlovinimo malda), kuri gražiai kartoja Laiško pirmąsias eilutes (1, 1–7) bei jo viduryje esantį himną Dievo meilei (8, 31–39). Šitaip Paulius įrėmina visą savo raštą šlovinimu.
Sesuo Benedikta Rollin RA
