Laiškas žydams

Ar Laišką žydams tikrai parašė Paulius?

Nors nuo pirmųjų krikščionybės amžių Laiškas žydams tradiciškai buvo priskiriamas Pauliaus laiškų grupei, visgi apie jo autorystę jau ir tada diskutuota. Tokias abejones sukėlė faktas, jog šis laiškas, lyginant su kitais Pauliaus laiškais, yra perdėm kitoks savo forma ir turiniu. Pavyzdžiui, Klemensas Aleksandrietis (~140/150–215), vienas didžiųjų Bažnyčios tėvų, manęs, jog graikiškasis Laiško žydams tekstas nėra paties Pauliaus, o Luko, kuris savu stilium išvertęs Pauliaus laišką, originaliai rašytą hebrajų kalba. Kitas ankstyvosios krikščionybės šulas – Tertulijonas (~160–240) – Laiško žydams autoriumi laikė Barnabą. Būta dar ir kitokių nuomonių, tačiau ilgainiui tradicijoje įsigalėjo nuostata, teigianti paulišką šio rašto kilmę.

Šiandien apie tai kalbama nebent plačiąja prasme. Tai reiškia, kad šiame tekste atpažįstamos kai kurios Pauliaus laiškams giminingos temos (pavyzdžiui, Kristaus mirties kaip aukos apmąstymas; plg. 1 Kor 5, 7; Rom 3, 25), kurias anie galėję įkvėpti, tačiau nemanoma, jog pats Paulius būtų jį parašęs. Kai kas atkreipia dėmesį, jog paskutiniai šio laiško sakiniai (13, 22–25), išsiskiriantys stilistiškai, galėjo būti parašyti ir paties Pauliaus, kuris tokiu būdu – savo autoritetu – galbūt tvirtinęs vieno savo bendražygių raštą. Tad kas gi parašė Laišką žydams? Ko gero, arčiausiai tiesos yra Origenas: „Tai žino vien Dievas!“

Kas buvo pirmieji Laiško žydams gavėjai?

Alberas Vanua (Albert Vanhoye), vienas autoritetingiausių Laiško žydams tyrėjų moderniais laikais, apie jį šmaikščiai yra pasakęs: „Ne laiškas, ne Pauliaus, ne žydams.“ Šiame posakyje daug tiesos.

Laiškas žydams nei prasideda kaip laiškas, nei apskritai atitinka klasikinę ano meto laiško formą, kurią išties nesunku atpažinti kituose Pauliui priskiriamuose raštuose. Daugelis egzegetų Laišką žydams literatūrinio žanro požiūriu vertina kaip pamokslą, diskursą ar paraginimo žodį, prie kurio buvo pridėtas jį lydintis trumputis laiškas, tos kelios paskutinės galimai paties Pauliaus rašytos eilutės. Jose Laiškas žydams kaip tik ir įvardijamas kaip paraginimo žodis (13, 22; plg. Apd 13, 15). Šis paraginimo žodis greičiausiai nebuvo skirtas vien tik krikščionims, kilusiems iš žydų. Gal tai ir krikščionys, kilę iš pagonijos? O gal krikščionimis tapę žydų kunigai, kurie, patirdami sunkumus, bus mėginę sugrįžti į judaizmą? Svarstymai įvairūs, visgi nuosaikesni tyrėjai pirmųjų jo gavėjų grupės tiksliai neapibrėžia, nes to nedaro ir pats tekstas.

Tad kuo gi galime būti tikri remdamiesi tekstu? Atpažįstame nemažai detalių: šio rašto gavėjai Viešpaties tiesiogiai patys nepažino (2, 3), jie jau kurį laiką yra krikščionys (5, 12), jie jau pakėlę daug kentėjimų (10, 32–34), o dabar ir vėl susiduria su išmėginimais (12, 3. 12). Autorius netgi nurodo atsimetimo nuo tikėjimo pavojų (6, 4–6; 10, 26–31), tačiau čia pat patikslina, jog šie krikščionys nusipelnė pagyrimo dėl savo laikysenos praeityje ir dabar (6, 10). Tokia išbandymų tikėjimo kelyje situacija būdinga daugeliui I a. antros pusės krikščionių bendrijų, tad išskirti kurios nors vienos kaip tikslaus adresato negalime.

Kaip drąsinantis paraginimo žodis tikėjimo kelyje patiriantiems išbandymus Laiškas žydams aktualus visų laikų krikščionims. Tik atkreipkime dėmesį – šio laiško autorius visai neglosto už tai, kad vakar išlikome ištikimi, jis ragina siekti „daugiau“ jau šiandien, nes tiesa ta, kad tikėjimo kelyje nepakanka pieno, reikia ir stipraus maisto (5, 11–14). O gal šiandien ir mes esame nerangūs klausyti?

Kada Laiškas žydams parašytas?

Dėl šio laiško parašymo datos taip pat yra įvairių nuomonių. Esminis klausimas: jis parašytas prieš ar po Jeruzalės šventyklos sugriovimo 70 m.? Dauguma tyrėjų sutinka, jog toks tekstas kaip 10, 1–3 vargiai galėjo būti parašytas po Šventyklos sugriovimo, tad realu Laiško žydams parašymą datuoti iki 70 m.

Kunigiškoji Laiško žydams kristologija

Šis laiškas Naujojo Testamento raštijos kontekste unikalus kaip tik tuo, kad plačiai vysto vadinamąją kunigiškąją kristologiją. Ką tai reiškia? Pažvelkime į vieną aspektą.

Apie Kristų Laiške žydams kalbama kaip apie Vyriausiąjį kunigą: „Jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui Vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes“ (2, 17). Taigi kuo šis Vyriausiasis kunigas ypatingas? Alberas Vanua atkreipia dėmesį į du esminius jo bruožus. Sakoma, kad jis yra ištikimas Dievui. Kaip Mozė dykumos periodu buvo ištikimas Dievui ir tai jį įgalino būti Dievo tautos vedliu (Sk 12, 1–8), taip ir Kristaus ištikimybė Dievui įgalino jį vadovauti naujajai Dievo tautai, taigi Kristus – autoritetas, kurio reikia klausyti, kai tik išgirstamas jo balsas (3, 7 ir t. t.). Tačiau šis „klausyti“ laiško kontekste toli gražu neskamba kaip šalto raidinio klusnumo reikalavimas. Kodėl? Nes yra dar kai kas – į šį Vyriausiąjį kunigą galima remtis, nes jis žmonėms gailestingas. Ši savybė papildo pirmąją ir greta autoriteto aspekto (ištikimas Dievui, taigi autoritetas tautai) drauge teigiamas ypatingas Kristaus santykis su žmonėmis. Taigi kunigiška Kristaus garbė nuo žmonių jo neatitolino, atvirkščiai, artumas žmonėms yra lemiamai įrašytas į jo kaip išaukštinto amžių pilnatvės kunigo „formulę“. Šį artumą jis pasiekė ne šiaip buvimu šalia žmonių, o per radikalų solidarumą su žmonija išbandymuose ir kentėjimuose: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (4, 15–16). Argi ši autoritetingumo (nes ištikimas Dievui) ir artumo žmonėms (nes pažįsta jų dalią) dermė nėra ir apskritai kunigystės ašis?

***

Tai ką gi darysime, kai istorijoje savo kailiu vis patiriame, jog išbandymai visuomet čia pat? Kad padrąsintų tikinčiuosius, Laiško žydams autorius, pradėdamas nuo Abelio ir baigdamas Makabiejų laikų kankiniais, prieš akis pateikia didžiuosius praeities pavyzdžius (11, 1–40). Istorija liudija, kad tikėjimas visuomet buvo pagrindas viso to, kas turėjo ir išlaikė vertę žmonijos istorijoje. „Žmogus be Dievo – kaip girtas be tvoros“, sakydavo Antanas Rubšys. O kadangi toji „tvora“ perdėm tvirta, tai ir atitinkami raginimai tikintiesiems: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (12, 14). Įdomu, ar tas „su visais“ įskaičiuota į šventumą?

Dr. Ingrida Gudauskienė

• »