15
11 /
2016
Prieš 25 metus, 1991 m. lapkričio 2 d., buvo intronizuotas 270-asis Konstantinopolio – Naujosios Romos arkivyskupas ir ekumeninis patriarchas Baltramiejus. Graikas Demetrios Archondonis, 1940 m. gimęs Turkijoje, studijavo ir Vakarų Europoje (Popiežiškajame Rytų institute Romoje, ekumeniniame institute Šveicarijoje ir Miuncheno universitete), o nuo 1972–1973 m. ėjo metropolito pareigas ir buvo asmeninis patriarcho Demetrijaus sekretorius. Tapęs graikų ortodoksų pasaulio lyderiu, jis pasirūpino už geležinės uždangos atsidūrusių ortodoksų Bažnyčių (Autokefalinės Albanijos Bažnyčios, Autonominės Estijos Bažnyčios) statuso atkūrimu. Dėl dėmesio ekologijai bei gamtos apsaugai Baltramiejus kartais vadinamas „žaliuoju patriarchu“. Per ketvirtį amžiaus trunkančią tarnystę patriarchas Baltramiejus pasižymėjo kaip geranoriškas dialogo žmogus, noriai bendraujantis tiek su įvairių konfesijų krikščionimis (ypač Romos katalikais ir anglikonais), tiek su kitų religijų (judaizmo ar islamo) išpažinėjais. Bendrą tarpusavio supratimo Viešpatyje kalbą turbūt padeda rasti ir žmogiškos tautų kalbos – patriarchas Baltramiejus, be graikų ir turkų kalbų, moka senąją graikų ir lotynų kalbas, gali kalbėtis itališkai, vokiškai, prancūziškai ir angliškai… Ortodoksų ekumeninis patriarchas Baltramiejus 2013 m. (pirmą kartą po Didžiosios schizmos) dalyvavo popiežiaus inauguracijoje Romoje. Drauge su popiežiumi Pranciškumi 2014 m. jis meldėsi Šventojoje Žemėje, o 2016 m. patriarchas ir popiežius kartu apsilankė Lesbo saloje, atkreipdami pasaulio dėmesį į sunkią pabėgėlių dalią.
Prieš 75 metus, 1941 m. lapkričio 9 d., Baltarusijoje, netoli Borisovo, nacių buvo sušaudytas Vilniaus arkivyskupijos kunigas pal. Henrikas Hlebovičius (Henryk Hlebowicz). Jam buvo lemta gyventi vos 37-erius metus – tačiau labai sparčiu tempu. Gimęs 1904 m. Gardine, Vilniaus vyskupijos kunigų seminariją baigė vos 20-ties, kunigu įšventintas 23-ejų, po studijų Liubline ir Romoje teologijos doktoratą apie šv. Joną Auksaburnį apgynė vos 24-erių (vėliau tapo dar ir filosofijos daktaru), Vilniaus universitete ėmė profesoriauti būdamas 26-erių. Deja, anksti ėmė varginti ir džiova…
Ryškiausius savo veiklos pėdsakus kun. Henrikas paliko Vilniuje. Čia mokėsi seminarijoje, dėstė universitete, dirbo vikaru Visų Šventųjų ir Bernardinų parapijose, o prasidėjus II pasauliniam karui, sovietų ir nacių okupacijos metais, dalyvavo konspiracinėje lenkiškojo pogrindžio veikloje ir sakė patriotinius pamokslus. 1935–1938 m. kun. Hlebovičius administravo Trakų parapiją (be to, kurį laiką aptarnavo ir Senųjų Trakų parapiją). Klebonaudamas Trakuose pastatydino liaudies (parapijos) namus, suorganizavo chorą, savo bei parapijiečių lėšomis įgijo tris varpus – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero, pašventino ir šiandien tebestovinčią Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio skulptūrą.
Henriko Hlebovičiaus buvo pilna įvairaus plauko veikloje – jis dėstytojavo seminarijoje, vedė rekolekcijas ir konferencijas, bendradarbiavo spaudoje bei radijuje, buvo įvairių draugijų bei organizacijų kapelionas. Nestandartinių pažiūrų kunigas bendravo su įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonėmis. Anot biografo, Hlebovičius „plačiu žvilgsniu į to meto tikrovę (…) aplenkė laiką. Tokie vienišiai daugelio savo amžininkų, juo labiau prisirišusių prie tradicinių formų ir bijančių permainų, paprastai nebūna suprasti“.
1941 m. rugsėjį Vilniaus arkivyskupo pasiųstas aptarnauti Chatajevičių parapiją Baltarusijoje, kun. Hlebovičius ten darbavosi trumpai. Lapkričio pradžioje, po kratos klebonijoje, nacių buvo areštuotas, išvežtas ir netrukus sušaudytas. Kaip kankinys, nužudytas dėl neapykantos tikėjimui, kun. Henrikas Hlebovičius 1999 m. buvo beatifikuotas drauge su 108 lenkų, II pasaulinio karo kankinių, grupe.
Prieš 150 metų, 1866 m. lapkričio 14 d., gimė pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Užnemunės krašto sūnus, baigęs Seinų kunigų seminariją, klebonavo Lekėčiuose, Pakuonyje ir Aukštojoje Panemunėje, organizavo socialinę katalikų veiklą, aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame sąjūdyje, vėliau – politinėje bei diplomatinėje veikloje. Buvo Krikščionių demokratų partijos narys, Vasario 16-osios Akto signataras, kelių seimų pirmininkas ir vicepirmininkas – tokių politinio gyvenimo aukštumų nepasiekė joks kitas dvasininkas. 1926 m. buvo konsekruotas pirmuoju Telšių vyskupu. Darbuodamasis Žemaitijoje, įkūrė seminariją, šaukė eucharistinius kongresus, pastatydino vyskupų rūmus. Padėjęs pamatus naujos vyskupijos veiklai, vysk. Staugaitis mirė II pasaulinio karo įkarštyje – 1943 m. liepos 8 dieną.
Prieš 100 metų, 1916 m. lapkričio 21 d., Austrijos imperatoriumi tapo pal. Karolis Habsburgas. Jo trumpo, nė 35 metų netrukusio gyvenimo pabaiga, regis, buvo ištisinė nesėkmė: bergždžios pastangos pasiekti taiką ir užbaigti šalies dalyvavimą I pasauliniame kare, nepavykę mėginimai reformuoti imperiją ir jos žlugimas, tremtis Šveicarijoje, du niekais nuėję bandymai atgauti Vengrijos karaliaus sostą, galiausiai – tremtis Madeiros saloje, skurdas ir ankstyva mirtis drėgno klimato krašte 1922 m. balandžio 1 dieną. Vis dėlto šiame gyvenime būta ir to, kuo galima žavėtis. Anot šv. Jono Pauliaus II, „nuo pat pradžių imperatorius Karolis suvokė savo pareigas kaip šventą tarnystę savo tautai“; tai neleido monarchui išsižadėti sosto, nors toks sprendimas kainavo tremtį, vargą ir mirtį. Prancūzų rašytojo Anatolio Franso (Anatole France) akimis, paskutinysis Habsburgų imperatorius buvo šventasis, kuris karo metais „nuoširdžiai troško taikos ir todėl buvo niekinamas viso pasaulio“. Vienas šviesiausių dalykų Karolio Habsburgo gyvenime – nuoširdi meilė žmonai Zitai. Jų santuoka buvo trumpa (truko dešimtmetį), vaisinga (gimė aštuoni vaikai), laiminga, bet ir dramatiška – besilaukiančiai jaunėlio imperatorienei teko laikyti Nukryžiuotąjį prieš mirštančio vyro akis. Šis įvairiose gyvenimo situacijose – iki pat mirties – siekė įvykdyti Dievo valią. Dieną po vestuvių jis pasakė žmonai: „Dabar mes turime padėti vienas kitam nueiti į dangų.“ Galbūt todėl 2004 m. paskelbto palaimintuoju Karolio Habsburgo liturginiam minėjimui parinkta jo santuokos diena – spalio 21-oji.
* * *
Šį mėnesį dar galime prisiminti, kad prieš 25 metus, 1992 m. lapkričio 2 d., įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija, laidavusi asmens religinę laisvę ir garantavusi normalias Bažnyčių bei religinių bendruomenių gyvavimo ir veiklos sąlygas mūsų šalyje. Prieš 100 metų, 1916 m. lapkričio 15 d., mirė lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Henrikas Sienkievičius (Henryk Sienkiewicz) – puikaus romano „Quo vadis“ autorius. Lapkričio 17 d. sukanka 25 metai nuo vilniečio šventojo Rapolo (Juozapo) Kalinausko kanonizacijos Romoje, kurioje Lietuvą reprezentavo jos tuometinis vadovas Vytautas Landsbergis. Lapkričio 29 d. minimos Venecijos Renesanso tapytojo Džovanio Belinio (Giovanni Bellini) mirties 500-osios metinės. Jo tapytuose Kristaus, šventųjų, o ypač Mergelės Marijos su Kūdikiu paveiksluose tvyranti ramybė ir harmonija iki šiol įspūdingai byloja apie dievišką – ir nesenstantį – grožį.
Dr. Liudas Jovaiša
