15
11 /
2017
Prieš 1150 metų, 867 m. lapkričio 13 d., mirė šv. popiežius Mikalojus I. Kilęs iš įtakingos romiečių giminės ir gavęs gerą išsilavinimą, per devynerius metus popiežiaus soste šis dvasininkas pasižymėjo ir gyvenimo šventumu, ir principingumu, ir vadovavimo gabumais. Mikalojus I gavo Didžiojo prievardį, nes buvo bene ryškiausias iš ankstyvųjų viduramžių Vakarų Bažnyčios ganytojų (nuo Grigaliaus Didžiojo VII a. pradžioje iki XI a. II pusės reformos popiežių). Jis ypač iškėlė Romos vyskupo galią: ėmėsi spręsti kitų vyskupų bylas (ir, reikalui esant, juos atleisti), taip pat nenuolaidžiavo pasaulietinei valdžiai – atsisakydavo pritarti valdovų skyryboms ir pripažinti jų naujas santuokas, parėmė Bizantijos imperatoriaus nušalintą Konstantinopolio patriarchą. Popiežius Mikalojus gyveno sudėtingais laikais, kai Europa susidūrė su musulmonų ir vikingų (normanų) ekspansija. Tokioje situacijoje Romos vyskupas ir ėmėsi reikalingų gynybos veiksmų, ir organizavo misionierišką „puolimą“. Šiaurės Vokietijoje įsikūrusio Brėmeno arkivyskupams Mikalojus I suteikė nuolatinius legato (t. y. popiežiaus atstovo) Šiaurės kraštams įgaliojimus – ir taip atvėrė duris nuosekliai Skandinavijos christianizacijai.
Prieš 600 metų, 1417 m. lapkričio 11 d., išrinktas popiežius Martynas V. Odono Kolonos (Odon Colonna) – vieno garsiausių Romos giminių atstovo, mokyto teisininko, 48 metų amžiaus kardinolo – vienbalsis išrinkimas per Konstanco susirinkimą sušauktoje konklavoje pagaliau užbaigė Vakarų Bažnyčią kamavusį skilimą ir dviejų (galiausiai – net trijų) tarpusavyje konkuruojančių popiežių varžybas. Šv. Martyno dieną išrinktas popiežius po dviejų dienų buvo įšventintas kunigu, o dar kitą dieną – vyskupu. Pradėjęs reziduoti apleistoje Romoje, jis ėmė tvarkyti miestą – apgriuvusius rūmus, tiltus ir bažnyčias; iš Toskanos atvykę menininkai tuomet praturtino popiežių sostinę pirmaisiais Renesanso meno kūriniais. Skelbdamas kryžiaus žygius, popiežius ryžtingai kovojo su husitų judėjimu Bohemijoje ir rėmė krikščioniškosios Europos priešinimąsi turkų ekspansijai. Martynas V rėmė Jogailos ir Vytauto, kaip krikščioniškų valdovų, autoritetą ir veiklą (Vytautą paskyrė Rygos arkivyskupo ir kapitulos globėju). Deja, lietuvių atmintyje šis popiežius turbūt labiausiai išliks kaip Vytauto karūnacijos priešininkas, uždraudęs vyskupams joje dalyvauti…
Prieš 500 metų, 1517 m. lapkričio 8 d., mirė Toledo arkivyskupas, kardinolas Fransiskas Chimenezas de Cisnerosas (Francisco Jimenez de Cisneros). Šis pranciškonas – Ispanijos Bažnyčios galva, dukart valstybės regentas, didysis inkvizitorius – drauge su karaliumi Ferdinandu buvo vienas iš Ispanijos aukso amžiaus kūrėjų. Jo gyvenimo istorija nepaprasta. Iš nepasiturinčių kilmingųjų šeimos kilęs jaunuolis, baigęs teisės studijas Salamankoje, kurį laiką darbavosi popiežiaus kurijoje Romoje. Grįžtančiam į tėvynę tarnautojui popiežius paskyrė bažnytinę beneficiją, tačiau vietos vyskupas atsisakė ją suteikti, tad savo pretenzijų atkakliai besilaikantis dvasininkas šešerius metus praleido vyskupo kalėjime. Sulaukęs 48 metų, jis atsisakė dvasininko karjeros ir įstojo į pranciškonų ordiną, kuriame išsiskyrė itin griežtu ir asketišku gyvenimu. Tapęs karalienės Izabelės nuodėmklausiu, griežtasis pranciškonas veikiai nominuotas Toledo arkivyskupu (ir Ispanijos primu) – ir pusmetį kratėsi šios pareigybės, tačiau veltui…
Ispanijos Bažnyčios galva tapęs arkivyskupas Chimenezas de Cisnerosas savo reformomis daug prisidėjo prie šalies Bažnyčios stiprinimo. Būdamas nepaperkamai griežtas, jis pasirūpino sutvarkyti tiek diecezinės dvasininkijos, tiek elgetaujančiųjų vienuolijų gyvenimą ir tarnystę. Dvasininkams ir vienuoliams teko atleisti sugyventines, imti reziduoti prie savo aptarnaujamų bažnyčių, sakyti pamokslus parapijiečiams. Toledo arkivyskupo iniciatyva pasirodė ir pirmieji katekizmai – porą dešimtmečių anksčiau už garsiuosius Liuterio leidinius.
Griežtumu arkivyskupas de Cisnerosas pasižymėjo ir kitose srityse: reikalavo, kad Ispanijos žydai masiškai krikštytųsi, inicijavo Kryžiaus žygį prieš musulmonus Šiaurės Afrikoje. Kreivai žiūrėjęs į „liberalų“ gyvenimo būdą, kuriuo pasižymėjo ne vienas išsilavinęs humanistas, Toledo arkivyskupas aukštai vertino mokslą bei išsilavinimą. Jis įsteigė Alkalos universitetą ir pasirūpino pirmuoju pasaulyje keliakalbio (paraleliai išdėstyto) Šventojo Rašto teksto (vadinamosios Alkalos Biblijos) leidimu. Arkivyskupas de Cisnerosas gaivino ir specifinę Iberijos pusiasalio krikščionių apeigų formą – mozarabiškąją liturgiją.
Kardinolo de Cisneroso reformos ir intelektualinės iniciatyvos buvo ryškus sėkmingo Bažnyčios atnaujinimo pavyzdys. Deja, Vakarų Bažnyčios negerovės kituose kraštuose tebevešėjo, ir Ispanijos reformų patirtį katalikiškasis pasaulis perėmė tik po kelių dešimtmečių, kai Reformacija jau buvo suskaldžiusi Europos vienybę…
Prieš 450 metų, 1567 m. lapkričio 14 d., Žemaičių vyskupu paskirtas Jurgis Petkevičius. Nuo Eišiškių kilęs smulkus bajoras 1556 m. Feraros universitete gavo medicinos daktaro laipsnį. Grįžęs į tėvynę, kurį laiką dirbo svarbiausio evangelikų rėmėjo ir galingiausio Lietuvos didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo asmeniniu gydytoju, o vėliau buvo priimtas į Žygimanto Augusto dvarą karaliaus gydytoju. Tuo pačiu metu, būdamas dvasininkas, tapo Žemaičių, o vėliau – ir Vilniaus kapitulų nariu. Neilgas (6,5 metų) gan anksti mirusio (maždaug 44 metų) Petkevičiaus vyskupavimas vėliau pradėtas vaizduoti kaip didžiausio katalikybės pakrikimo Žemaitijoje laikotarpis, o pats Petkevičius nepagrįstai kaltintas aplaidumu ir nerūpestingu gyvenimu Reformacijos akivaizdoje. Priešingai, kaip matyti iš testamento, vyskupas rūpinosi Bažnyčios likimu: jis ne tik paliko įvairių liturginių reikmenų bei puošmenų savo katedrai ir skyrė lėšų Vilniaus bernardinams bei jų bažnyčios remontui, bet ir paliko nemažą pinigų sumą dvylikos neturtingų klierikų studijoms Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Pasinaudojęs šiuo Petkevičiaus dovanojimu, jo įpėdinis Merkelis Giedraitis netrukus galėjo įsteigti Žemaičių vyskupijos seminariją – pirmąją Lietuvos istorijoje.
Prieš 350 metų, 1667 m. lapkričio 18 d., Vilniaus vyskupu paskirtas Aleksandras Sapiega. Dvidešimt pirmasis Lietuvos sostinės (ir pirmasis garsios Sapiegų giminės istorijoje) vyskupas Vilniuje ganytojo pareigas ėjo vos ketverius metus. Vis dėlto per tą laiką jis spėjo nuveikti ne tiek jau mažai. Surengęs vyskupijos vizitaciją, Sapiega ištyrė vyskupijos padėtį po kraštą nusiaubusio karo su Maskva ir Švedija; sušaukęs vyskupijos sinodą, ganytojas ėmėsi priemonių padėčiai taisyti. Jam vyskupaujant Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas pirmą kartą pakabintas jam skirtoje koplyčioje, o Verkių kalvarijas Sapiega pavedė administruoti dominikonams. 47 metų sulaukusio vyskupo rūpesčius nutraukė ankstyva mirtis. Amžininkai atsidūsėjo, kad dėl įgimto gerumo ganytojas buvęs vertas ilgesnio gyvenimo…
Prieš 100 metų, 1917 m. lapkričio 5 d., 11-uoju Maskvos ir visos Rusijos patriarchu išrinktas Tichonas. 1589 m. įsteigtą Maskvos ir visos Rusios patriarcho pareigybę prabėgus vos šimtmečiui panaikino Petras I. Šis Rusijos imperatorius Rusijos Ortodoksų Bažnyčios administravimo galias suteikė kolektyvinei institucijai – Šventajam Sinodui, kuris buvo faktiškai pavaldus Rusijos imperatoriui. Tokia Rusijos Ortodoksų Bažnyčios santvarka gyvavo maždaug du šimtmečius – iki XX a. pradžioje prasidėjusių radikalių ir audringų Rusijos visuomenės gyvenimo permainų. Sudėtingomis sąlygomis – bolševikų perversmo akivaizdoje – Maskvos patriarchatas buvo atkurtas. Maskvos patriarchu tapo arkivyskupas Tichonas, nuo 1913 m. vadovavęs Vilniaus vyskupijai. Daug nukentėjęs nuo sovietų valdžios, patriarchas Tichonas dabar Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje gerbiamas kaip šventasis kankinys. Jo rezidavimą Vilniuje primena memorialinė lenta ant buvusių arkivyskupo rūmų (Didžioji g. 36).
Dr. Liudas Jovaiša
