18
11 /
2019
Prieš 400 metų, 1619 m. lapkričio 13 d., Bolonijoje mirė dailininkas Lodovikas Karačis (Lodovico Carracci, g. 1555). Kelią ankstyvajam Barokui grindęs italų tapytojas ir grafikas paliko nemaža religinės dailės kūrinių (ypač molbertinės tapybos), tačiau nesibodėjo ir mitologiniais bei istoriniais siužetais. Išimtinai religinei dailei buvo atsidėjęs ir jos raidai daug nusipelnė prieš 150 metų, 1869 m. lapkričio 12 d., Romoje miręs vokiečių dailininkas Johanas Frydrichas Oferbekas (Johann Friedrich Overbeck, g. 1789). Gimęs Šiaurės Vokietijoje, Liubeko mieste, Oferbekas studijavo tapybą Vienoje. Nusivylęs grynai akademiniu lavinimu ir siekdamas atgaivinti viduramžių cechus bei atnaujinti meną krikščionybės dvasia, jis drauge su bičiuliu 1809 m. įkūrė Šv. Luko broliją. 1810 m. brolija persikėlė į Romą, o 1813 m. Oferbekas tapo Romos katalikų Bažnyčios nariu. Iš vokiečių dailininkų sudaryta Šv. Luko brolija (jos nariai Romoje imti pravardžiuoti „Nazarėnais“) sėmėsi įkvėpimo iš pagoniškos antikos nesugadintos Renesanso dailės (Diurerio, Perudžino, ankstyvojo Rafaelio). Jų kūriniams būdinga skaidri ir giedra ramybė, aiški linija, šviesios ir aiškios spalvos, kilniõs idėjos ir krikščioniškų simbolių akcentavimas. Ne vieną darbą grupės dailininkai atliko kartu; žymiausiu paties Oferbeko kūriniu laikomas „Šv. Pranciškaus regėjimas“, nutapytas Porciunkulės koplyčiai šalia Asyžiaus. Oferbekas neišsiskyrė kaip itin ryškus kūrėjas, tačiau jo kūriniai ir jo inspiruotas sąjūdis turėjo didžiulės įtakos XIX a. religinei dailei ir nutiesė kelią prerafaelitų sąjūdžiui Britanijoje.
Prieš 200 metų, 1819 m. lapkričio 5 d., Alytuje gimė Mogiliavo arkivyskupas Simonas Martynas Kozlovskis (m. 1899). Jono Kozlovskio ir Magdalenos Lenkevičiūtės sūnus gimnaziją baigė Kėdainiuose, o vėliau mokėsi Vilniaus vyskupijos seminarijoje ir Romos katalikų dvasinėje akademijoje (Vilniuje, o po to, šią įstaigą iškėlus į imperijos sostinę, Peterburge). Beveik visa jo bažnytinė tarnystė buvo susijusi su dėstymu ir administraciniu darbu. Pamokytojavęs gimnazijoje Kaune, Vilniaus seminarijoje jis porą metų dėstė homiletiką ir Šv. Raštą, o Peterburgo akademijoje – Bažnyčios istoriją ir bažnytinę teisę, tačiau netrukus grįžo į Vilnių, nes buvo paskirtas tenykštės kunigų seminarijos rektoriumi. Tuo pačiu metu buvo Vilniaus katedros kapitulos narys (iš pradžių kanauninkas, vėliau – prelatas). 1866 m. kapitula išrinko Kozlovskį atstovauti Vilniaus vyskupijai Romos katalikų kolegijoje Peterburge; išvykęs į imperijos sostinę, prelatas į Vilnių daugiau nebegrįžo.
1877 m. paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos rektoriumi, Kozlovskis, anot amžininko, įstaigoje išgyvendino dykinėjimą, atgaivino darbštumą ir maldingumą. Jis taip pat suremontavo akademijos pastatus, siekė pakelti akademinį mokymo lygį ir rūpinosi, kad auklėtiniai išsiugdytų prieraišumą Apaštalų Sostui. Pats rektorius išsiskyrė gyvenimu, solidžiu išsilavinimu, o ypač – elgesio paprastumu.
1883 m. tapęs Lucko ir Žitomiro vyskupu, gyvenimo pabaigoje (1891 m.) Kozlovskis užėmė svarbiausią Romos katalikų Bažnyčios Rusijoje postą – Mogiliavo arkivyskupo metropolito sostą. Kaip Bažnyčios ganytojas ir vadovas, jis vertinamas nevienareikšmiškai. Vienų nuomone, (arki) vyskupas buvęs perdėm nuolaidus, stokojęs iniciatyvos, pasidavęs kitų asmenų įtakai, vengęs pyktis su imperijos valdžia. Kiti pastebi, kad ganytojas priešinęsis rusų kalbos įvedimui į katalikų pamaldas, nebijojęs suspenduoti stačiatikiams perdėm palankaus kunigo, imperatoriui Mikalojui II įteikęs prašymą panaikinti kai kuriuos katalikų gyvenimo ir veiklos apribojimus. Be to, gydydamasis Vakaruose (arki) vyskupas nepraleisdavęs progos nelegaliai aplankyti Romą ir informuoti Apaštališkąjį Sostą apie katalikų padėtį Rusijos imperijoje.
Sutariama, kad labiausiai Kozlovskis nusipelnė religinio švietimo ir dvasininkų ugdymo srityse: pabrėžė vaikų katechizacijos svarbą ir būtinybę, rūpinosi dvasininkijos intelektualine ir moraline formacija, dažnai lankė seminariją, dalyvavo atnaujinant jos programą. Lenkų kalba rašęs (arki) vyskupas Kozlovskis buvo vienas produktyviausių katalikų autorių Rusijos imperijoje: populiarino Šv. Raštą, rengė katekizmus ir elementorius; nemaža jų pirmą kartą buvo išleisti Vilniuje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jo raštų (katekizmų, adaptuotų viso Šv. Rašto ir Senojo Testamento atpasakojimų) pasirodė ir lietuvių kalba.
Simonas Kozlovskis suteikė vyskupo šventimus Žemaičių vyskupui Mečislovui Leonardui Paliulioniui ir jo pagalbininkui Antanui Baranauskui. Tuomet jis nė neįtarė, kad apaštališkosios įpėdinystės grandinėje vyskupo Paliulionio dėka jis taps būsimojo popiežiaus Pijaus XI proproproproseneliu…
Prieš 150 metų, 1869 m. lapkričio 17 d., gimė pal. Klemensas Šeptickis (m. 1951), o 1869 m. lapkričio 20 d. – pal. Michalina Juozapata Hordaševska (m. 1919). Šiuos du Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios palaimintuosius draugėn jungia ne vien tas pats gimimo laikas ir beatifikacijos data (2001 m. birželio 27 d. Lvove), bet ir nuopelnai turtinant vienuolinį gyvenimą. Grafo šeimoje gimęs Šeptickis įgijo teisininko išsilavinimą (doktoratą Krokuvoje) ir aktyviai reiškėsi politiniame gyvenime (buvo AustrijosVengrijos imperijos parlamento narys). Pradėjęs penktą amžiaus dešimtį, grafas paliko pasaulietinį gyvenimą, įstojo į benediktinų vienuolyną Bavarijoje, tačiau netrukus perėjo į graikų apeigas ir įsijungė į Ukrainos vienuolių studitų bendruomenę, kurią kaip tik tuo metu gaivino tikras Klemenso Šeptickio brolis, Lvovo graikų apeigų arkivyskupas Andriejus Šeptickis. Studitų vienuolija išsiskyrė savo socialiniu demokratiškumu: jos nariais galėjo tapti paprasti žmonės, eiliniai valstiečiai, kurių nenorėta priimti iki kitas vienuolių bendruomenes. Tapęs vieno iš studitų vienuolynų vyresniuoju (igumenu, vėliau – arkimandritu), tėvas Klemensas II pasaulinio karo metais dalyvavo slapstant ir gelbstint nuo mirties žydus. Sovietų valdžios areštuotas 1947 m., jis mirė Rusijoje, Vladimiro prie Kliazmos kalėjime, sulaukęs garbingo amžiaus ir ištvėręs beveik ketverius kalinimo metus. Sesuo Juozapata Hordaševska – taip pat reikšminga Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vienuolinio gyvenimo figūra. Jaunystėje įstojusi į bazilijonių vienuolyną, vėliau, raginama savo dvasios vadovo ir patarėjo, ji apsisprendė tapti veiklios graikų apeigų katalikių vienuolijos (tokios iki tol nebūta) kūrėja. Apsisprendimas nebuvo lengvas.
Sesuo Juozapata rašė: „Iš pradžių dvejojau, stovėdama nežinomybės akivaizdoje, bet apsvarsčiusi savo vargšės tautos poreikius ir pamačiusi čia man skirtą Dievo valią, apsisprendžiau sekti Dievo pašaukimu ir būti pasiruošusi bet kokiai aukai, kokios tik pareikalautų būsimoji kongregacija.“
Naujos formos vienuoliniam gyvenimui sesuo Juozapata pasiruošė gyvendama pas šv. Felikso pranciškones tretininkes. 1892 m. rugpjūtį Lvove ji tapo pirmąja naujos Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserimi; tuo pačiu metu buvo atidaryti ir pašventinti pirmieji naujosios vienuolijos namai.
Sesers Juozapatos vadovaujama bendruomenė atsidėjo našlaitynų ir darželių steigimui, rūpinimuisi kaimuose gyvenančiais ligoniais ir vargšais, sunkių ligonių parengimui mirčiai. Seserys taip pat įsipareigojo padėti žmonėms švęsti sekmadienį, skaitydamos jiems Šventąjį Raštą ir šventųjų gyvenimus. Jų misija buvo ir mokyti liaudį bei kviesti ją tarnauti Dievui, pačioms seserims rodant maldingo ir darbštaus gyvenimo pavyzdį. Sesers Juozapatos gyvenimas nebuvo lengvas: reikėjo ištverti nemaža apkalbų ir šmeižto, būti nesuprastai, galiausiai – iškęsti tolydžio progresuojančią kaulų džiovą. Sesuo Juozapata mirė nespėjusi sulaukti 50ojo gimtadienio; jos palaikai 1982 m. perkelti į vienuolijos generalinius namus Romoje.
Dr. Liudas Jovaiša
