Lapkričio mėnesio istorinės datos

15
11 /
2015

RUBRIKĄ REMIA SRTF:
srtrf_logo

Šiųmetį lapkritį pirmiausia prisimintina, kad prieš 800 metų, 1215 m. lapkričio 11–30 d., vyko Laterano IV susirinkimas – dvyliktasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Rytų ir Vakarų krikščionims atsiskyrus, Vakarų Bažnyčios susirinkimai buvo pradėti šaukti Romoje, popiežiaus rezidencijoje – Laterano rūmuose, šalia to paties pavadinimo bazilikos – Romos vyskupo katedros.

Popiežiaus Inocento III sušauktą Laterano IV susirinkimą galima laikyti Viduramžių popiežystės ir visos brandžiųjų Viduramžių Katalikų Bažnyčios galios zenito tašku. Jis išsiskyrė dalyvių skaičiumi kaip pats gausiausias Vakarų Bažnyčios susirinkimas Viduramžiais (71 patriarchas ir metropolitas, 412 vyskupų, apie 900 vienuolynų vyresniųjų – abatų ir priorų). Labai reikšmingas jis buvo ir savo nutarimais – septyniasdešimčia kanonų, skirtų įvairiems Bažnyčios gyvenimo ir mokymo klausimams. Didžiausios reikšmės pasauliečių religiniam gyvenimui turėjo reikalavimas bent kartą per metus, Velykų laiku, atlikti išpažintį ir priimti Komuniją. Ši vadinamoji „velykinė“ pareiga ne vieną šimtmetį buvo daugelio katalikų religinio gyvenimo ašis. Tikėjimo doktrinos požiūriu bene svarbiausia Susirinkimo nutarimuose buvo užuomina apie transubstanciaciją – duonos ir vyno substancijos pasikeitimą ir virtimą Kristaus Kūnu ir Krauju eucharistinės aukos metu. Norėdamas apriboti vienuolinio gyvenimo formų įvairovę, Susirinkimas uždraudė naujų vienuolinių regulų kūrimą, tačiau šis draudimas buvo labai trumpalaikis (jau 1223 m. buvo patvirtinta Šv. Pranciškaus regula).

Susirinkimas sprendė ir daugelį kitų klausimų – pvz., nurodė žydams ir musulmonams nešioti juos nuo katalikų skiriančius drabužius, paskelbė naują Kryžiaus žygį į Šventąją žemę, patvirtino naujo Šv. Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II išrinkimą. Tradiciškai manoma, kad Susirinkimo metu mūsų kaimynų latvių ir estų žemės (tuomet vadintos Livonija) – tuomet krikščioniškų misijų kraštas – gavo Marijos žemės (Terra Mariana) vardą. Iki šiol jis puoselėjamas Latvijos (ypač Latgalos) katalikų, o Estijoje šiuo vardu vadinamas 1995 m. įsteigtas aukščiausias šios valstybės apdovanojimas.

Prieš 1400 metų, 615 m. lapkričio 23 d., Šiaurės Italijoje esančioje Bobijo (Bobbio) abatijoje, mirė vienas garsiausių ankstyvųjų Viduramžių vienuolinio gyvenimo autoritetų – airių vienuolis šv. Kolumbanas. Gimęs 543 m. Airijoje ir ten tapęs vienuoliu, pačioje VI a. pabaigoje jis su bičiuliais atvyko į žemyninę Europą ir čia išpopuliarino vienuolinį gyvenimą tarp frankų valstybių diduomenės atstovų. Šv. Kolumbanas, praktikuodamas specifinę, asketišką airiškosios vienuolystės formą, keliaudamas po įvairius Europos kraštus (dabartinę Prancūziją, Šveicariją, Austriją, Italiją), steigė vienuolynus ir užsiėmė čionykščių gyventojų krikščioninimu. Jo klajonės po Europą atvėrė kelią kitiems airių ir britų vienuoliams, kurie VII–VIII a. reikšmingai prisidėjo tiek prie Europos krikščioninimo, tiek prie vienuolinio gyvenimo sklaidos. Šiandien Bažnyčioje tebegyvas airių vienuolių palikimas – jų praktikuota ir plačiai paskleista kartojamos išpažinties praktika. Šv. Kolumbanas mirė pasiekęs Šiaurės Italiją (dabar – Emilijos-Romanijos teritorija), paskutiniame savo įkurtame vienuolyne, kuriame iki šiol gerbiamos jo relikvijos.

Prieš 50 metų, 1965 m. lapkričio 18 d., Vatikano II Susirinkimo metu, 34 Lenkijos vyskupai paskelbė laišką, adresuotą Vokietijos vyskupams. Šį laišką pasirašė ir tuometiniai Varšuvos bei Krokuvos metropolitai Stefanas Vyšinskis (Wyszyńskis) bei Karolis Voityla (Wojtyła), o jį inicijavo Vroclavo arkivyskupas Boleslavas Kominekas. Šis ganytojas parodė iniciatyvą ir tekstą vokiečių kalba surašė neatsitiktinai – jam teko administruoti po karo Lenkijai priskirtas vokiškas Silezijos žemes su Opolės ir Vroclavo miestais. Laišku siekta sutaikyti II pasaulinio karo ir jo padarinių supriešintas lenkų ir vokiečių tautas, pirmiausia prisimenant tiek lenkų, tiek vokiečių patirtas skriaudas – pvz., naujai nubrėžtas rytines Vokietijos sienas ir tenykščių vokiečių gyventojų iškeldinimą iš Lenkijai priskirtų teritorijų. Prisiminę tarpusavio santykių skaudulius, Lenkijos vyskupai kreipėsi: „Toje visų pirma krikščioniškoje, tačiau ir žmogiškoje dvasioje tiesiame jums, sėdintiems čia, besibaigiančio Susirinkimo suoluose, savo rankas ir atleidžiame bei prašome atleidimo.“

Prieš pat Susirinkimo pabaigą, 1965 m. gruodžio 5 d., 41 vokiečių vyskupas atsakė į šį kreipimąsi ir priėmė lenkų vyskupų kvietimą atvykti į Lenkijos krikšto tūkstantmečio minėjimą (1966 m.). Šis apsikeitimas laiškais reikšmingas kaip bene ryškiausia susipriešinusių valstybių susitaikymo pastanga pokarinėje Vidurio Europoje ir savotiškas Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymo Europos Vakaruose atbalsis. Tačiau mėginimas paduoti ranką per geležinės uždangos barjerą labai nepatiko komunistinės Lenkijos valstybinei valdžiai…

Prieš 350 metų, 1665 m. lapkričio 19 d., Romoje mirė ir S. Lorenzo in Lucina bažnyčioje buvo palaidotas prancūzų tapytojas Nikolia Pusenas (Nicolas Poussin). Šis baroko epochos dailininkas, pasižymėjęs klasicizuojančia maniera, Amžinajame Mieste praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Dar būdamas jaunas, kelis kartus nesėkmingai leidosi kelionėn, bet… trečias kartas nemelavo, ir 1624 m. beveik trisdešimtmetis Pusenas įžengė per Romos vartus. Čia nestokojo užsakovų, daugiausia – privačių asmenų, pradedant kardinolais ir baigiant jų sekretoriais. Į Paryžių buvo grįžęs trumpam, karaliaus Liudviko XIII kvietimu ir kardinolo Rišeljė (Richelieu) iniciatyva, kaip pirmasis karaliaus dailininkas ir Luvro rūmų dekoravimo vadovas, tačiau Prancūzijoje teišbuvo dvejus metus ir, pavargęs nuo dvaro intrigų, vėl ištrūko į Romą… Pusenas pasižymėjo tiek Antikos mitologija, tiek Šventuoju Raštu (ypač Senuoju Testamentu) paremtomis tapybos kompozicijomis. Vatikano Šv. Petro bazilikos šoniniam altoriui nutapė paveikslą „Šv. Erazmo kankinystė“ (dabar saugomas Vatikano muziejuose), tarp kitų jo darbų minėtinos drobės Naujojo Testamento siužetais: „Apreiškimas“, „Šventoji Šeima“, „Nekaltųjų vaikelių žudynės“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Kristus ir nusidėjėlė“, „Eucharistijos įsteigimas“, „Nuėmimas nuo kryžiaus“, „Kristaus apraudojimas“, „Sapfyros mirtis“, „Šv. Pauliaus ekstazė“. Vis dėlto nemažiau religinio jausmo kupinas garsiausias Puseno paveikslas – „Et in Arcadia ego“. Klasicistiniame vaizdavimo maniera kūrinyje neišvengiama mirties šešėlio, itin būdingo anuometinei religinei baroko kultūrai: piemenys ir moteris, keliaudami per amžinos laimės šalį, net ir joje aptinka Mirties autografą – „Aš [net] ir Arkadijoje“…

Dr. Liudas Jovaiša

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.