15
09 /
2018
Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“ Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei.“ Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“
Įdomu būtų sukurti Jėzaus prie stalo teologiją. Greičiausiai prieitume neįtikėtinų išvadų. Skaitant evangelijas atrodo, kad Jėzus nemokėjo ramiai pavalgyti. Visuomet jį prie stalo lydėjo kažkokie keisti įvykiai. Visada būdavo patiekiamas kažkoks valgiaraštyje nenumatytas patiekalas. Netgi tuomet kai niekas savo murmėjimu neužnuodydavo aplinkos, tuomet pats Jėzus sudrumsdavo ramybę ką nors išprovokuodamas.
Panašiai atsitiko pietaujant fariziejaus Simono namuose. Nuo pat pradžių kažkas nederėjo. Evangelijos pasakojime matome, kad namų šeimininkui stinga šilumos. Jis stengiasi būti mandagus, bet elgiasi labai apdairiai. Simonas nėra nei priešiškas, nei draugiškas. Jis yra tiesiog neskaidrus. Yra žinomas toks šalto mandagumo elgesys, kuris žeidžia labiau nei atviras vulgarumas.
Laimei, į namus įslenka neprašytas svečias – nuodėminga moteris, kuri savo ugninga meile neutralizuoja fariziejaus šaltą apdairumą ir sugrąžina harmoniją. Simonas pasikvietė Jėzų tam, kad Jį ištirtų. Moteris atėjo neprašyta, kad parodytų Jėzui savo meilę. Simonui reikia stebėti Jėzų, kas susidarytų apie Jį nuomonę. Moteris jau viską suprato, todėl ryžtingai atveria duris.
„Ir štai moteris…“
Ji yra įsibrovėlė. Jos nėra svečių sąrašuose. Jos įsibrovimas į tvarkingų žmonių namus yra provokacija. Mes nežinome jos vardo. Žinome tik jos profesiją – daryti nuodėmes. Ji sukėlė galvos skausmą ne tik Simonui, bet ir visai miniai egzegetų, kurie temėgina ją identifikuoti. Bet kuriuo atveju ši neprašyta viešnia turi daug darbo fariziejaus Simono namuose. Ji neturi laiko aiškintis ir prisistatinėti egzegetams. Tarsi sakytų: „Ar jums nepakanka paskalų apie mane?“ Moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė. Ją visi pažįsta. Tai yra viena iš daugelio lengvo būdo moterų. Visi ją niekina, bet ja naudojasi. Ji yra reikalinga taip pat ir „tvarkingiems“, kad galėtų jaustis dorovingi. Kad galėtų pasakyti: aš taip nenupuoliau kaip ji. Tai yra tokia savotiška autokanonizacija, labiau paremta kitų nuodėmėmis nei savo nuopelnais.
Tačiau ši moteris pažįsta ir vyrus. Galbūt ji juos pažįsta geriau nei jie patys save. Ji taip pat pažįsta ir moteris – dėl jų vyrų. Ji žino pagedusios visuomenės puvėsius. Jai yra žinomi šios visuomenės „teisuoliai“, kurie tepasi dorybėmis kaip makiažu. Ji žino, kad po auklėjimo, moralės, veidmainystės, religijos pudra yra visa kita. Vizitinių kortelių baltumas jai nedaro įspūdžio. Tai kiti privalo vaidinti, dėtis kaukes. Jos nuopelnas yra bent jau toks, kad ji turi savo tikrąjį veidą. Gal ir nelabai švarų, bet savo.
Gilumoje ji veikiausiai kruopščiai saugoja savo paslaptį. Panašiai kaip nuskurdusi aristokratija, priversta gyventi palėpėje ir skaičiuoti grašius, kažkur stalčiaus gilumoje uoliai slepia mažą deimantą kaip savo tikros tapatybės ir laimingų laikų prisiminimą. Taip ir ši moteris. Nors gyvenimas sugriautas, tačiau kažkur gilumoje nepaisant visų žeminančių patirčių yra saugomas vilties žiupsnelis. Vilties, kad pagaliau atsiras kažkas, kas nepasinaudos ja kaip malonumo įrankiu. Vilties, kad galės kažkam pasiūlyti savo širdį, o ne kūną. Vilties, kad galės viską pradėti iš naujo. Vilties, kad kažkas ją pagaliau supras.
… patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
Kiekvienas meldžiasi kaip moka. Nusidėjėlės malda yra jos tyla ir ašaros. Jos jautrumu perpildyta liturgija naudojasi „šventais daiktais“ – indu kvapaus tepalo ir plaukais. Tikėtina, kad ji jau buvo mačiusi Jėzų, girdėjo Jį kalbant ir buvo sukrėsta. Galbūt ji net sutiko Jo viltingą žvilgsnį. Nuo tos akimirkos joje įvyko radikalus pokytis. Žmonių akyse ji liko nusidėjėlė, bet viduje pasikeitė. Ji jautėsi šio Žmogaus apgyvendinta. O dabar atėjo Jam padėkoti. Ji nenusikirpo atgailos ženklan savo plaukų, bet jais tarnauja Jėzui. Dar vakar buvusi suvedžiotoja, šiandien naudojasi savo moteriškumu išreikšti nuolankumą ir dėkingumą. Jos gestai yra spontaniški ir pasižymi moters, kuri jaučiasi mylima, tikrumu. Ji verkdama bučiuoja Jėzaus kojas. Moters ašaros byloja apie tai, kad ši situacija jai yra ganėtinai sudėtinga. Jeigu tepalo indas buvo numatytas šiai liturgijai, tai ašaros nebuvo suplanuotos. Šiandien daugelis krikščionių į ašaras žvelgia su tam tikru įtarumu. Žmonės yra labiau linkę piktintis nei verkti. Tuo tarpu ašaros turi savyje kažką bendro su charizma – tai yra atgailos dovanos išraiškas. Atgailos ašaros yra tarsi antras krikštas – atgimdantis naujam gyvenimui. Tik sugrudusi ir atgailaujanti širdis gali prisikelti naujam gyvenimui. Tokiose ašarose glūdi Jėzaus palaiminimo prasmė: Palaiminti, kurie dabar verkiate (Lk 6, 21). Kas iš tiesų save laiko nusidėjėliu, tas nesidrovi savo ašarų, mat žino, kad ašaros sugražina jo akims gebėjimą kontempliuoti Viešpatį.
Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ Šiuose svarstymuose yra ir paniekos, ir pasitenkinimo. Jėzus yra menkas pranašas, Jis net nežino, kokia moteris Jį liečia. Fariziejus neturi drąsos to garsiai pasakyti. Jis murma savyje, savo mintyse. Yra toks posakis – pasakyk man, ką galvoji apie kitus, ir aš tau pasakysiu, kas esi tu. Dostojevskis manė, kad jei žmonių mintys skleistų kvapą, žemėje nebūtų kuo kvėpuoti, visi žūtume apsinuodiję. Jėzus ne tik užuodė žmonių mintis, Jis skaitė jas kaip knygoje: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“ Fariziejus jaučiasi pažemintas, nes yra pagautas savo minčių nusikaltimo vietoje ir jo laukia gerų manierų pamoka. Tarsi to dar būtų negana, nuodėminga moteris jam yra pateikiama kaip pavyzdys ir kaip priekaištas. „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.“
„Teisingai nusprendei.“ Yra žmonių, kurie viską žino, teisingai apie viską sprendžia. Tik bėda ta, kad jie nieko nesupranta. Taip, kaip Simonas. Incidentas pasibaigė, buvo pasakytas palyginimas. Tačiau išvada yra netikėta ir nelaukta. Turint omenyje palyginimo turinį būtų galima padaryti tokią išvadą: skolos dovanojimas yra meilės matas ir priežastis. Kuo daugiau kažkam yra dovanota, tuo labiau myli. Kadangi moteriai yra atleista daug nuodėmių, ji labai myli. Taigi atleidimas eina prieš meilę ir yra jos priežastis.
Tuo tarpu Jėzus, kaip įprasta, visą logiką apverčia ir padaro netikėtas išvadas: moters širdis visiškai pasikeitė tą akimirką, kai ji pripažino esanti nusidėjėlė. Visas jos elgesys fariziejaus Simono namuose buvo įmanomas tik dėl to, kad jos širdis buvo pilna meilės. Todėl jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Tai ne atleidimas yra meilės priežastis, kaip apie tai bylotų įprastinė logika, bet meilė žadina ir apibrėžia atleidimo dydį.
Žmogus mąsto logiškai: tas, kuriam mažai atleidžiama, mažai myli. Jam yra mažai atleidžiama dėl paprastos priežasties – dėl to, kad jis nelaiko savęs nusidėjėliu.
Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ Vėl kruopščiai slepiamos mintys. Nepaisydamas murmėjimo ir aplinkinių pasipiktinimo Jėzus gelbėja moterį iki galo. Piktų minčių erzelynė nenustelbia garsiai Jėzaus tariamos išrišimo formulės: atleidimo priežastimi – Jis tarė moteriai – nesu Aš, bet tu: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ O atleidimo vaisių tu nešioji savyje: tai yra ramybė, todėl – Eik rami! Moteris pasitraukia.
Visų akyse ji buvo lengvo elgesio moteris. Tačiau tik dabar ji jaučia tikrą palengvėjimą. Jai buvo sugrąžinta nauja, švari, tyra kaip vaiko širdis. Dabar ji iš tiesų gali pradėti mylėti, nes jaučiasi mylima. Tuo tarpu fariziejus, pasikvietęs Jėzų, kad galėtų Jį ištirti, jei ir toliau dar norės kažką sužinoti apie Mokytoją, turės kreiptis į tą moterį. O kartu su juo ir visi šio pasaulio „nepriekaištingi piliečiai“.
Kun. Vladimiras Solovej
