01
07 /
2020
Vos tik nustojus mūsų bažnyčiose ir namuose skambėti įprastiems, ne vienam dažnai jau mintinai žinomiems litanijos kreipiniams: gegužę į Mergelę Mariją, birželį į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, Bažnyčia kviečia išsaugoti širdies tikėjimo karštį liepos mėnesį ypatingu būdu pagarbinant Brangiausiąjį Kristaus Kraują. Kada tai prasidėjo ir kam to reikia? Į šiuos ir kitus klausimus pabandykime sau ir atsakyti.
Kraujas Šventajame Rašte reiškė ne tik sandoros sudarymą, bet ir išėjimą iš Egipto nelaisvės, apsaugą nuo angelo naikintojo. Velykinio avinėlio krauju buvo pateptos izraelitų namų durų staktos, ir šis kraujas gelbėjo nuo mirties visus pirmagimius. Tad kiekvienas, kuris melsis į Kristaus Kraują, kitaip sakant, kreipsis į Jėzų, mus atpirkusį savo Krauju, bus saugomas nuo dvasinės mirties, nuo mirtinų nuodėmių.
Iki liturginio kalendoriaus reformos po Vatikano II Susirinkimo liepos 1 d. buvo švenčiama Jėzaus Kraujo iškilmė. Šiuo metu šis minėjimas Visuotinėje Bažnyčioje yra sujungtas su Dievo Kūno ir Kraujo švente, vadinama Devintinėmis. Kaip Devintinės tarsi išskleidžia Didžiojo Ketvirtadienio slėpinius, taip Kristaus Kraujo iškilmė tarsi pratęsia Didįjį penktadienį. 1849 m. įsteigė ją Pijus IX savo dekretu Redempti sumus, įsakydamas švęsti pirmąjį liepos sekmadienį ir visą mėnesį apmąstyti šį slėpinį. Popiežius Pijus X nukėlė šventę į liepos 1 d., o Pijus XI 1933 m. suteikė aukščiausią – iškilmės – liturginio minėjimo rangą, norėdamas atminti prieš devyniolika amžių už visą žmoniją pralietą Švenčiausiąjį Jėzaus Kraują.
Ypatingu pamaldumu Jėzaus Kraujui išsiskyrė italų kunigas, dar vadintas „mažuoju Romos apaštalu“, šv. Kasparas (Gaspar) de Bufalo (1786–1837). Gavęs sutaną vos dvylikos, savo pirmuosius pamokslus skelbė bendraamžiams tiesiog Romos gatvėse. Jis įkūrė iki šiandien besidarbuojančią ir per 500 narių telkiančią vienuoliją – Brangiausiojo Kristaus Kraujo misionierius. Savo raštuose šį pamaldumą vadina „krikščioniškojo tikėjimo santrauka“, „ginklu prieš demoną ir tuo pat metu laiptais į Dangų“.
Karštu pamaldumu degė ir popiežius šv. Jonas XXIII (+1963), užtvirtinęs Kristaus Kraujo litanijos tekstą ir savo laišku Inde a primis 1960 m. raginęs apmąstyti „negirdėtai gausios ir neaprėpiamos vertės Kraują, iš tiesų brangiausią“. Šventasis Tėvas primena septynias Jėzaus gyvenimo akimirkas, kai buvo pralietas jo kraujas:
1. Apipjaustymas: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose“ (Lk 2, 21).
2. Malda Alyvų sode: „Atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22, 42–44).
3. Nuplakdinimas: „Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti“ (Mt 27, 26).
4. Vainikavimas erškėčiais: „Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam per veidą“ (Jn 19, 1–3).
5. Kryžiaus kelias: Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą (Jn 19, 17).
6. Prikalimas prie kryžiaus: „Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius.“ Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės“ (Mk 15, 25–27).
7. Ietimi perduriamas šonas: „Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 33–34).
Liepos mėnuo – puiki galimybė maldoje apmąstyti šias Šventojo Rašto ištraukas ir pasimelsti Kristaus Kraujo litaniją. Prisiminkime Atpirkimo „deginantį karštį“, nepaliaujamai plūstantį per Jėzaus Kraują iš jo žaizdų, iš jo Švenčiausiosios Širdies ant visų žmonių, ištroškusių prasmės, širdies ramybės ir gyvenimo pilnatvės.
Turbūt būtent šį vasaros mėnesį krikščioniškas gyvenimas nusilpsta, žemiški dalykai ima viršų tarsi sudarydami prielaidas vis labiau įsibrauti blogiui. Todėl mums reikia pagalbos, kurią rasime Kristaus Kraujyje. Kai puola pagundos, niekas nedžiugina ir atrodo, kad vidinė tamsa ir neviltis mus sukausto, – tvirtai šaukime: Kristaus Kraujau, išgelbėk mus!
Kun. Valdemar Širvinski
