15
07 /
2016
Prieš 800 metų, 1216 m. liepos 16 d., mirė popiežius Inocentas III. Tai žymiausias Romos vyskupas brandžiųjų Viduramžių laikotarpiu; jam valdant popiežių valdžia Europoje pasiekė savo zenitą. Gimęs kilmingoje Senji (Segni) grafų šeimoje, būsimasis popiežius (tuomet vadinęsis Lotaru) mokėsi Romoje, Paryžiuje ir Bolonijoje. Paskirtas kardinolu diakonu, darbavosi popiežiaus kurijoje, tačiau ypač svarbių pareigų nėjo. Nepaisant jauno amžiaus ir administracinės patirties trūkumo, Lotaras buvo išrinktas popiežiumi labai greitai – tą pačią dieną, kai mirė jo pirmtakas. Kadangi tuo metu teturėjo diakono šventimus, po mėnesio buvo įšventintas kunigu ir vyskupu.
Per aštuoniolika savo pontifikato metų Inocentas III gerokai sustiprino Bažnyčios padėtį. Viena vertus, jis išplėtė Popiežiaus valstybės teritoriją ir ėmė ją veiksmingai administruoti ir kontroliuoti. Kita vertus, Inocentas ėmėsi žygių katarų (albigiečių) erezijai stabdyti ir paskelbė prieš juos nukreiptą specialų Kryžiaus žygį. Iškėlęs popiežiaus, „einančio tikro Dievo žemėje pareigas“, autoritetą virš bet kokios pasaulietinės (imperatoriaus, karaliaus, kunigaikščio, vyskupo) valdžios, Inocentas III palygino popiežiaus valdžią su saule, o pasaulietinių valdovų autoritetą – su mėnuliu: abi valdžios esančios iš Dievo, tačiau pasaulietinė valdžia gaunanti savo mandatą ne tiesiogiai, o per vyriausiąjį Bažnyčios ganytoją… Tai nebuvo vien tušti žodžiai popiežiaus Inocento lūpose – jis iš tiesų sugebėjo daryti reikšmingą įtaką pasaulietiniams valdovams: nulėmė kovos tarp dviejų pretendentų į Šventosios Romos Imperijos sostą baigtį, privertė Prancūzijos karalių Pilypą Augustą susigrąžinti atleistą žmoną, ekskomunikavo Anglijos karalių Joną Bežemį. Pastarasis, vėliau siekdamas Inocento III paramos, netgi pasiskelbė esąs popiežiaus vasalas…
Inocentas III reformavo Romos kuriją ir pertvarkė Bažnyčios teisminę sistemą, ją gerokai centralizuodamas. Jis taipogi padidino popiežiaus galias visuotinėje Bažnyčioje: apribojo vietos vyskupo kompetenciją, subordinavo visus vyskupus popiežiaus autoritetui ir rezervavo sau teisę aprobuoti vyskupų perkėlimą, atsistatydinimą ir pašalinimą.
Siekdamas atkovoti ką tik prarastą Šventąją Žemę drauge su Jeruzale, 1204 m. Inocentas III surengė IV Kryžiaus žygį. Jo tikslas taip ir nebuvo pasiektas, užtat kryžiuočiai barbariškai nusiaubė Rytų krikščionių sostinę – Konstantinopolį. Tai buvo lemiamas momentas kelis šimtmečius trukusiame Rytų ir Vakarų krikščionių nutolimo procese: jis nulėmė galutinį šių Bažnyčių atsiskyrimą.
Regima ir apčiuopiama Inocento III pontifikato kulminacija tapo 1215 m. sušauktas IV Laterano visuotinis susirinkimas – pats reikšmingiausias iš visų, vykusių Viduramžiais. Vis dėlto ne mažesnės istorinės svarbos turėjo šio popiežiaus (manoma, žodinis ir privatus) leidimas šv. Pranciškui Asyžiečiui gyventi klajoklišką neturtėlio gyvenimą drauge su savo bičiuliais – ir drauge pirmosios šv. Pranciškaus regulos patvirtinimas. Šiuo sprendimu Inocentas III ne tik aprobavo naują, Bažnyčioje lig tol nepriimtina laikytą elgetaujančios vienuolystės formą, bet ir atvėrė kelią naujai, neturto ir paprastumo, dvasiai, kuri buvo verkiant reikalinga Bažnyčiai, popiežiaus Inocento laikais pasiekusiai jėgos ir turto viršūnę…
Rūpinęsis popiežiaus ir visos Bažnyčios galia ir autoritetu, Inocentas III gerai suprato pasaulietinę valdžią turinčiam Romos vyskupui kylančius pavojus. Anot biografo, kuo labiau popiežius norėjo nusikratyti pasaulietinių reikalų, tuo labiau jie slėgė. Tik mirtis išlaisvino popiežių Inocentą nuo šitos naštos. Amžininkas, Perudžos mieste regėdamas dar nepalaidotą, dvokiantį ir prabangius drabužius pagrobusių plėšikų beveik apnuogintą jo kūną, atsiduso: „Trumpa ir tuščia šio pasaulio apgaulinga šlovė.“
Prieš 800 metų, 1216 m. liepos 18 d., popiežiumi išrinktas Honorijus III. Kilęs iš Romos aristokratų šeimos, jis popiežiumi išrinktas trečią dieną po savo pirmtako mirties. Popiežius Honorijus iš dalies tęsė Inocento III politiką – pirmiausia remdamas Kryžiaus žygius prieš katarus ir maurus Europoje ir siekdamas surengti naują Kryžiaus žygį į Šventąją Žemę. Jis netgi pagrasino ekskomunikuoti savo paties vainikuotą ir pažadą vykti į Šventąją Žemę vis atidėliojantį Šventosios Romos imperatorių Frydrichą II…
Vienas svarbiausių Honorijaus III rūpesčių buvo taikos Europoje išsaugojimas. Jis neleido įsiplieksti konfliktui tarp besivaidijančių Aragono ir Kastilijos karalių, pasirūpino, kad laisvę atgautų Danijos karalius. Pagrasinęs ekskomunika, popiežius nuramdė Anglijos bajorus, rėmusius Prancūzijos princą ir maištavusius prieš savo karalių Henriką III.
Vis dėlto bene reikšmingiausias Honorijaus III darbas – svarbiausių elgetaujančiųjų vienuolijų patvirtinimas. 1216 m. buvo įsteigtas brolių pamokslininkų (dominikonų) ordinas, 1223 m. aprobuota Mažesniųjų brolių ordino (šv. Pranciškaus) regula, o 1226 m. – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos ordino (karmelitų) veikla.
Prieš 100 metų, 1916 m. liepos 30 d., mirė Vilniaus katedros kapitulos prelatas, istorikas Janas Kurčevskis (Jan Kurczewski). Gimęs 1854 m. Salose (dab. Baltarusijoje), Janas Kurčevskis studijavo Vilniaus vyskupijos seminarijoje, o vėliau baigė Dvasinę akademiją Peterburge. Kaune įšventintas vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus, jaunas kunigas ėmė darbuotis Vilniuje tikybos mokytoju ir dėstyti Bažnyčios teisę, homiletiką bei Bažnyčios istoriją kunigų seminarijoje. Atsisakęs naudoti pamaldoms valdžios peršamas knygas rusų kalba, Kurčevskis buvo atleistas iš mokytojo ir dėstytojo pareigų ir išsiųstas klebonauti į kuklią provincijos parapiją. Po kurio laiko grįžo į Vilnių: tapo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Lukiškėse klebonu, Vilniaus katedros kapitulos ir vyskupijos konsistorijos nariu, vėl ėmė dėstyti seminarijoje… Dėl darbų daugybės ir šlubuojančios sveikatos atsisakęs klebono, o vėliau ir seminarijos profesoriaus pareigų, Janas Kurčevskis galiausiai atsidėjo dviem svarbiausioms savo veiklos sritims – pamokslavimui ir istorijos tyrinėjimui.
Būdamas tik mėgėjas savamokslis, prelatas Kurčevskis nepaprastai daug nuveikė tyrinėdamas Vilniaus vyskupijos ir katedros istoriją. Iki šiol vertės neprarado 1912 m. jo išleista Vilniaus vyskupijos istorija ir trys solidūs tomai, kuriuose apžvelgta Vilniaus katedros istorija, paskelbti su ja susiję dokumentai bei katedros kapitulos posėdžių aktų santraukos (1908–1916 m.). Kurčevskio, kaip mokslininko, autoritetą liudija faktas, kad dar neišleidęs nė vieno iš svarbiųjų savo veikalų jis buvo išrinktas Vilniuje veikusios Mokslo bičiulių draugijos pirmininku ir ėjo šias pareigas iki pat mirties.
Ne mažiau reikšminga ir Kurčevskio, kaip pamokslininko, veikla. Šioje srityje jis reiškėsi ir kaip teoretikas (dėstė seminaristams), ir kaip praktikas (sakė pamokslus, nemaža jų išspausdino). Prelatas Kurčevskis pamokslavo ne vien katedroje, bet ir įvairiose parapijose – net du Vilniaus vyskupai, lankydami savo vyskupiją, jį pasiimdavo kaip palydovą ir pamokslininką. Prelatas Kurčevskis pasižymėjo geru balsu, sklandžia iškalba ir puikia atmintimi (galėjo cituoti ištisus Šv. Rašto puslapius), o paprasta kalba leisdavo jam pasiekti klausytojų širdis ir protus. Turbūt neatsitiktinai staigi mirtis sustojus širdžiai Janą Kurčevskį ištiko „darbo vietoje“ – Vilniaus katedros sakykloje, sakant pamokslą per Mišias…
Prelatą Kurčevskį Vilniuje mena ne vien jo kapas Rasų kapinėse. Puikus jo atminimo paminklas – ir šv. Jackaus (Hiacinto) koplytėlė Naujamiestyje, kurią jis, kaip istorijos mylėtojas, XX a. pradžioje pasirūpino atnaujinti.
Dr. Liudas Jovaiša
