15
07 /
2018
Prieš 1100 metų, 918 m. liepos 6 d., mirė Akvitanijos kunigaikštis Vilhelmas I Pamaldusis. Į istoriją jis įėjo kaip garsiosios Kliuni (Cluny) benediktinų abatijos, 910 m. įkurtos Burgundijos miškuose, fundatorius. Tuo metu buvo įprasta, kad kilmingieji (dažniausiai pasauliečiai), suteikę vienuolynui materialinį aprūpinimą (o po fundatorių mirties – jų palikuonys, paveldėtojai arba įpėdiniai), turėdavo teisę parinkti vienuolyno vyresnįjį (abatą). Kunigaikštis Vilhelmas amžininkų nuostabai šios teisės atsisakė, parinkdamas tik pirmąjį Kliuni vienuolyno abatą ir pavesdamas vienuolyną popiežiaus globai. Tai lėmė ypatingą Kliuni vaidmenį X–XI a. Vakarų Bažnyčios istorijoje. Šis vienuolynas veikiai tapo sektinu vienuolinio gyvenimo nepriklausomybės nuo įtakingų pasauliečių feodalų pavyzdžiu. Daugelis Europos benediktinų vienuolynų įvairiose šalyse jungėsi prie Kliuni vienuolyno kaip prie motininės institucijos, pasivesdami Kliuni abato globai; taip susiformavo su Kliuni artimai susijusių benediktinų vienuolynų šeima (kongregacija). Jos kasdienybėje įsigalėjo motininio vienuolyno gyvenimo būdas: prabangi buitis, prašmatni mityba ir viešos maldos tarnystės akcentavimas, praktiškai nebepaliekant vietos rankų darbui kasdienėje vienuolio darbotvarkėje. Iš Kliuni kongregacijos kilę popiežiai vienuolinės reformos idealus pritaikė kovai už visos Bažnyčios nepriklausomybę nuo pasauliečių ir itin aštriai susigrūmė su Šventosios Romos imperijos imperatoriais.
Prieš 400 metų, 1618 m. liepos 26 d., Kališe (Lenkijoje) mirė jėzuitas Martynas Smigleckis. Tai vienas iškiliausių senojo Vilniaus universiteto profesorių. Kilęs iš Lvovo ir įstojęs į Jėzaus draugiją Romoje, Martynas Smigleckis ten studijavo filosofiją ir teologiją, o po studijų 1586 m. atvyko į Vilnių. Čia buvo įšventintas kunigu, keliolika metų (iki 1599 m.) dėstė universitete filosofiją ir teologiją, gavo teologijos daktaro laipsnį. Vėliau Smigleckis darbavosi Lenkijoje, tačiau Vilniuje buvo parašyta ir išleista dauguma jo darbų. Keliuose disputuose su protestantais dalyvavęs teologijos profesorius Vilniuje išleido veikalų apie popiežiaus autoritetą ir amžinąją Dievo Sūnaus dievystę (tekstai pastarąja tematika buvo skirti antitrinitoriams – radikalams, neigusiems Švč. Trejybės dogmą), o veikale „Apie palūkanas“ svarstė šios ekonominės veiklos moralumą. Garsiausias Smigleckio veikalas „Logika“, pirmą kartą išleistas autoriaus mirties metais Ingolštate, išaugo iš 1586–1587 mokslo metais Vilniaus universitete skaityto kurso. Vienuolio jėzuito kūrinys itin išpopuliarėjo protestantiškoje Anglijoje: XVII amžiuje jis buvo tris kartus perspausdintas Oksforde ir kaip vadovėlis naudotas iki pat XIX amžiaus vidurio.
Prieš 300 metų, 1718 m. liepos 30 d., mirė Viljamas Penas (William Penn). Britų admirolo sūnus, būdamas 22 metų amžiaus, prisijungė prie kvakerių bendruomenės. Ši krikščionių grupė pabrėžė Jėzaus mokinių svetimumą pasauliui: laikė visus asmenis lygiais prieš Dievą, tad nerodė pagarbos aukštesnio socialinio rango asmenims (nenusilenkdavo, nenusiimdavo skrybėlės), nemokėjo dešimtinės, atsisakydavo duoti priesaiką (netgi karaliui). Kvakeriai neturėjo institucinės dvasininkijos ir akcentavo individualų ryšį su Dievu: patyrusieji kokį nors Dievo įkvėpimą susirinkimuose dalydavosi su bendruomenės nariais savo įžvalgomis ir asmenine patirtimi. Dėl viešai išpažįstamų ir ginamų įsitikinimų Penui Anglijoje teko paragauti kalėjimo duonos, tačiau „kvakerišką demokratiją“ jam pavyko sėkmingai realizuoti Naujajame Pasaulyje. Kai karalius Karolis II, kompensuodamas skolas Peno velioniui tėvui, jo sūnui dovanojo valdų Šiaurės Amerikoje, Viljamas Penas tapo stambiausiu privačiu žemvaldžiu pasaulyje. Jam atitekusi teritorija buvo pavadinta Pensilvanija („Peno miškų“ kraštu), o jos sostine tapo naujai įkurtas Filadelfijos miestas. Šioje valstijoje įvesta ano meto Europai neįprasta demokratija ir religinė tolerancija vėliau tapo pirmosios pasaulyje Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos įkvėpimo šaltiniu ir amerikiečių tapatybės savastimi.
Prieš 100 metų, 1918 m. liepos 7 d., mirė Džordžas Meri Searlas (George Mary Searle) CSP, amerikiečių astronomas ir paulistų (šv. apaštalo Pauliaus misionierių draugijos) vienuolis. Jis žinomas kaip Pandoros asteroido ir šešių galaktikų atradėjas. 1905 m. šis kunigas mokslininkas pasiūlė Grigaliaus kalendoriaus reformą. Realizavus šį sumanymą kiekvieni metai būtų prasidėję sekmadieniu: eiliniai metai būtų turėję 52 savaites, arba 364 dienas (vasarį trumpinant iki 27 dienų), o kas penkerius metus pasitaikantys keliamieji metai – 53 savaites, arba 371 dieną (įterpiant papildomą savaitę tarp balandžio ir gegužės).
Taip pat prieš 100 metų, 1918 m. liepos 8 d., gimė italų archeologas ir pranciškonų vienuolis Virdžilijus Korbas (Virgilio Corbo) OFM. Visą gyvenimą šis mažesnysis brolis paskyrė Šventosios Žemės tyrinėjimams: kasinėjo Betliejuje, Jėzaus Žengimo į dangų vietoje ant Alyvų kalno, Erodione (Erodo tvirtovėje-rūmuose prie Betliejaus), vienuolyne ir bazilikoje ant Nebo kalno, senoviniame Magdalos mieste… Bene garsiausias jo atradimas – I amžiaus namas, siejamas su apaštalo Petro vardu, atkastas Kafarnaumo mieste. Virš jo vėliau pastatyta aštuonkampė bažnyčia; čia palaidotas ir pats brolis Virgilijus, savo žemiškąjį gyvenimą 1991 m. baigęs Kafarnaume.
Prieš 75 metus, 1943 m. liepos 8 d., mirė pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Apie jį, kaip Vasario 16-osios akto signatarą, žinome nemažai, tad gal įdomiau pastebėti, kad šių metų liepą sukanka 75 metai, kai buvo nukankinta dalis iš 108 palaimintųjų lenkų II pasaulinio karo kankinių. Kai kurie jų buvo susiję su Vilniaus arkivyskupija. 1943 m. liepos 13 d. Naumovičiuose, netoli Gardino, sušaudyta 55 metų amžiaus Marijona Biernacka, gyvenusi Lipske (Liepinėje), tuometinėje Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje. Ši našlė gyveno sūnaus namuose, kai gestapininkai pasmerkė myriop jos sūnų ir marčią, kuri laukėsi antro vaiko. Pasiaukojusi už marčią Oną (ji mirė 2014 m., sulaukusi 98 metų amžiaus), pal. Marijona dabar vadinama anytų globėja. 1943 m. liepos 15 d. miške netoli Palenkės Bielsko sušaudytas vietos klebonas Antanas Bešta-Borovskis (Beszta-Borowski). Įspėtas dėl gresiančio arešto, jis neapleido savo parapijiečių. Pareigingas ir ištikimas ganytojas buvo išauklėtas Vilniaus kunigų seminarijoje; čia jis buvo įšventintas kunigu ir pradėjo savo tarnystę Šv. Rapolo bažnyčioje. 1943 m. liepos 19 d. dabartinės Baltarusijos teritorijoje nukankinti du jauni (32 ir 33 metų) pranciškonų konventualų kunigai iš Ivenčiaus vienuolyno – Achilas (Juozapas) Puchala (Puchała) ir Hermanas (Karolis) Stempienis (Stępień) . Jie, darbavęsi tuometinės Vilniaus arkivyskupijos Peršojų parapijoje, taip pat nepanoro pabėgti nuo pavojaus ir palikti savo parapijiečių. Tokios ištikimybės kaina buvo žiaurūs kankinimai ir galiausiai mirtis nacių padegtoje daržinėje.
Prieš 50 metų, 1968 m. liepos 25 d., Paulius VI paskelbė encikliką Humanae vitae. Popiežius, kitaip nei dauguma šiuo klausimu sudarytos ekspertų komisijos narių, pasmerkė dirbtinę (medicininę) kontracepciją kaip nemoralų veiksmą: „Neleistinas yra bet koks veiksmas, kuriuo, ar rengiantis santuokiniam aktui, ar jį atliekant, ar jį atlikus ir numatant natūralias jo pasekmes, būtų siekiama sukliudyti pastoti; toks sukliudymas, ar jis būtų tikslas, ar priemonė šiam tikslui pasiekti, vis tiek yra neleistinas.“ Pauliaus VI sprendimas nederėjo su popiežiaus pastebėta šiuolaikinio žmogaus ambicija savo valdžiai „pajungti visą savo gyvenimą: ir savo kūną, ir sielos galias, ir socialinį gyvenimą, ir pačius gyvybės perteikimo dėsnius“, tad nieko stebėtina, jog Katalikų Bažnyčios ir moderniojo pasaulio keliai, kurį laiką ėję ta pačia kryptimi, išsiskyrė. Ši popiežiaus enciklika tapo bene daugiausia ginčų ir diskusijų XX amžiuje sukėlusiu Bažnyčios dokumentu; Pauliui VI teko atlaikyti kritikos ir nepritarimo bangą, kuri kilo ir sekuliariojoje visuomenėje, ir tarp pačios Bažnyčios narių. Galbūt karti patirtis lėmė, kad per likusius dešimt (arba du trečdalius) pontifikato metų jokios naujos enciklikos popiežius nebepaskelbė…
Dr. Liudas Jovaiša
