01
07 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Kelias jubiliejines liepos mėnesio sukaktis jungia dvi temos. Pirmoji – dramatiški prieš 600 metų posėdžiavusio Konstanco susirinkimo įvykiai. Šis susirinkimas turėjo rasti atsaką į du svarbiausius iššūkius – Vakarų Bažnyčios skilimą ir klaidingo mokymo (erezijos) plitimą. Ketverius metus trukusio Susirinkimo istorijoje 1415 m. liepa buvo itin reikšminga abiem šiais aspektais. Pirmiausia 1415 m. liepos 4 d. Susirinkime paskelbta apie popiežiaus Grigaliaus XII atsistatydinimą. Tai jis padarė siekdamas atverti kelią susivienijimui Bažnyčios, kurią anuo metu pretendavo valdyti net trys popiežiai (šis iš esmės priverstinis atsistatydinimas buvo paskutinis popiežių istorijoje iki pat Benedikto XVI sprendimo 2013 metais). Pasitraukęs iš Romos vyskupo pareigų Grigalius XII vėl grįžo į kardinolų luomą; dveji paskutiniai jo gyvenimo metai praėjo tyliai gyvenant Ankonos mieste Italijoje.
Tuoj pat po Grigaliaus XII atsistatydinimo, 1415 m. liepos 6 d., Konstance buvo sudegintas Jonas Husas. Dramatiškas jo teismo procesas negali nejaudinti: pasikliovęs saugumo garantijomis ir atvykęs į Susirinkimą Husas buvo areštuotas; tardymo metu laikėsi savo įsitikinimų, bet drauge žadėjo pripažinti savo klaidas, jei jos bus įrodytos remiantis Šventuoju Raštu; likdamas ištikimas savo tiesai atsisakė atgailauti, prašyti malonės ir didvyriškai pasitiko savo mirtį. Ši herojiška kankinystė paskatino Bohemijoje Huso sekėjų (husitų) sąjūdį, o pati Huso figūra tapo sektinu pavyzdžiu tiek vėlesniems Katalikų Bažnyčios kritikams Reformacijos epochoje, tiek XIX a. čekų tautinio sąjūdžio kūrėjams. XX a. pabaigoje apgailestavimą dėl egzekucijos išreiškė ir Katalikų Bažnyčia, popiežiaus šv. Jono Pauliaus II lūpomis 1999 m. atsiprašydama dėl „žiaurios mirties“ ir pagirdama Husą už jo „moralinę drąsą“.
Dramatiška Jono Huso mirtis vėliau pavertė jį savotišku Reformacijos Bažnyčių pirmtaku bei pirmuoju kankiniu, primenančiu šv. Joną Krikštytoją. 2015-ųjų liepa ypatinga ir kelioms krikščionių protestantų bendruomenėms. Prieš 100 metų, 1915 m. liepos 16 d., mirė Elen Vait (Ellen G. White), viena iš septintosios dienos adventistų įkūrėjų. Ši krikščionių protestantų, švenčiančių šeštadienį, bendruomenė, XIX a. viduryje įsikūrusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, dabar vienija apie 18 mln. narių. Klaipėdos krašte pirmieji adventistai susibūrė dar XIX a. pabaigoje, o Lietuvos valstybėje įsikūrė po I pasaulinio karo.
Prieš 150 metų, 1865 m. liepos 2 d., Viljamas Būtas (William Booth) Londone įkūrė Išganymo armiją – iš metodistų bendruomenės išaugusią krikščionišką bendruomenę, šiandien veikiančią 126 pasaulio šalyse (taip pat ir Lietuvoje) ir turinčią virš 1,5 mln. narių – kareivių, karininkų ir rėmėjų. Specifinė Išganymo armijos ypatybė – jos organizavimas remiantis kariuomenės santvarka. Šį bendruomenės bruožą paryškina ir pučiamųjų orkestrai, kuriais tradiciškai palydimos giesmės. Išganymo armijos veikloje labai svarbus veiklios artimo meilės aspektas – aktyviai rūpinamasi badaujančiais, pastogės neturinčiais, apleistais žmonėmis, steigiant prieglaudas ir labdaros parduotuves, teikiant pagalbą skurdžioms ar nuo gamtos nelaimių nukentėjusioms šalims.
Liepos mėnesį turime progos prisiminti ir kelias skirtingų epochų asmenybes. Prieš 900 metų, 1115 m. liepos 23 d., mirė Matilda, Šiaurės Italijos valdovė, viena ryškiausių Viduramžių epochos moterų. Ji pasižymėjo kaip ištikima popiežių šalininkė ir rėmėja Romos vyskupams kovojant su Šventosios Vokiečių tautos Romos imperijos imperatoriais. Bene žymiausias šių kovų įvykis – popiežiaus šv. Grigaliaus VII ir imperatoriaus Henriko IV susitikimas Matildai priklausiusioje Kanosos pilyje. Būtent čia ekskomunikuotas imperatorius atgailaudamas išprašė iš popiežiaus bausmės panaikinimą. Matildos, kaip popiežių rėmėjos, palaikai praėjus penkiems šimtmečiams po jos mirties, buvo perlaidoti Vatikane, Šv. Petro bazilikoje; čia jos antkapį sukūrė garsusis Romos baroko architektas Gianlorenzo Bernini. Matilda tapo pirmąja iš trijų Šv. Petro bazilikoje palaidotų moterų (XVII–XVIII a. taip dar buvo pagerbta Švedijos karalienė Kristina ir pretendento į Anglijos, Škotijos ir Airijos sostą Jokūbo Stiuarto žmona, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jono Sobieskio anūkė Marija Klementina Sobieskytė).
Prieš 50 metų, 1515 m. liepos 6 d., Žemaitijos vyskupu buvo paskirtas Mikalojus Radvila. Tuo metu būdamas vos dvidešimties, jis dar septynerius metus valdė vyskupiją pats negalėdamas priimti vyskupo šventimų dėl pernelyg jauno amžiaus. Galingos Lietuvos didikų giminės narys nepasižymėjo kaip uolus ganytojas: atrodo, kad jam labiau rūpėjo turtiniai reikalai ir giminės interesai, vedę vyskupą į konfliktus su kitais didikais, savo katedros kapitula ir netgi su pačiu valdovu. Maždaug penkiolika metų – iki ankstyvos mirties – vyskupavęs Žemaitijoje, Mikalojus Radvila, atrodo, pradėjo mūrinės (tačiau taip ir nebaigtos) katedros statybas, o taip pat paskyrė išlaikymą pirmajam Žemaitijos katedros kapituloje prelatui (arkidiakonui). Vis dėlto šis vyskupas bene labiausiai žinomas dėl savo ligos – skrofuliozės, kurią, pasak Viduramžių tradicijos, turėjo ypatingą galią gydyti Prancūzijos karaliai. Vyskupui Mikalojui, vieninteliam Lietuvos istorijoje tokio pobūdžio pacientui, kartą buvo pavykę gauti karaliaus Pranciškaus I audienciją.
Praėjus dviem savaitėms po Mikalojaus Radvilos paskyrimo, taigi taip pat prieš 500 metų, 1515 m. liepos 21 d. Florencijoje gimė šv. Pilypas Nėris. Vienas garsiausių – ir originaliausių – XVI a. šventųjų buvo kanonizuotas 1622 metais drauge su savo vienmete Terese Aviliete. Epochoje, kurioje buvo itin aukštinamas askezės griežtumas, o niūrus pasaulio vertinimas laikytas kone katalikiško gero tono požymiu, Pilypas Nėris išsiskyrė ypatingu „džiaugsmo dvasingumu“, kuris spinduliavo iš Dievo meile persmelktos, netgi fiziniais parametrais neįprastai didelės jo širdies. Florentietis Pilypas savo gyvenimo tarnystę – pamokslais, išpažinčių klausymu, aktyviu bendravimu ir pokalbiais, maldos susirinkimais, pagalba vargšams – skyrė Romos miestui ir jo žmonėms. Pilypą kasdien galėjai sutikti vis kitose didmiesčio vietose bei bažnyčiose, jis įvedė organizuoto septynių didžiųjų Romos bazilikų lankymo tradiciją, todėl pelnytai vadinamas „Romos apaštalu“.
Viena iš šv. Pilypo Nėrio originalumo apraiškų – svarbiausias jo kūrinys, gyvuojantis iki šiol – yra Oratorijos kongregacija, kurią sudaro autonomiškose ir demokratiškai sutvarkytose bendruomenėse kartu gyvenantys, privačią nuosavybę išlaikantys ir jokių įžadų neduodantys nariai (daugiausia kunigai ir seminaristai). Asmeniniame gyvenime šv. Pilypas iš amžininkų išsiskyrė aktyvaus, pasaulietiško, civilizuoto, optimistiško gyvenimo būdo ir kontempliacijos, mistinės patirties darna. Na, ir savo lakiomis frazėmis bei aforizmais, įstrigusiais jo klausytojų ir pokalbininkų atmintyje ir taip pasiekusiais mūsų dienas. Tad ir šiandien galime kreiptis į Viešpatį drauge su šv. Pilypu: „Leisk man išgyventi šią dieną, ir aš jau nebebijosiu rytojaus.“
Dr. Liudas Jovaiša
