01
03 /
2015
Moters gyvybei grėsė pavojus. Į mažytę kaimo klinikėlę Filipinuose ji buvo atgabenta su didžiuliu pūliniu nugaroje ir jau greičiausiai prasidėjusiu sepsiu. „Viktorija, tu turi operuoti“, – jaunai, 28-erių neturinčiai rezidentei iš Lietuvos sakė jos pagalbininkai, Šv. Damijono medicinos centro darbuotojai. Merginai sudrebėjo širdis – ji niekada savarankiškai nebuvo atlikusi tokios intervencijos ir dar tokiomis sąlygomis. Bet laiko abejoti nebuvo. Trumpa malda, kelios akimirkos susikaupimo ir ji leidosi į kovą už gyvybę.
Susipažinkite – šios istorijos herojė – Tiberiados bendruomenės misionierė Viktorija Čirvinskaitė iš Pasvalio rajono, Pušaloto. „Paprastas vaikas iš kaimo“, – taip save pristato 28-erių Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų vaikų ligų gydytoja rezidentė.
Per pastaruosius trejus metus ji du kartus buvo Filipinuose, Talimo saloje, kur Tiberiados bendruomenė pradėjo misiją. Dalis jos – medicininė pagalba vargšams.
Mergina abu kartus pasiėmė atostogas ir po mėnesį praleido su vargstančiais. Mokslus ji baigs rugpjūčio mėnesį. Tada visa galva ir širdimi pasiners į misijas.
Svarbiausia mylėti Kristų
Filipiniečių ir misionierių malda tąkart buvo išklausyta. Nors Viktorija operaciją buvo dariusi tik studijuodama ir prižiūrima vyresnių kolegų, lemtingą akimirką jai pasisekė. „Dievas daro tokius stebuklus! – sakė Viktorija. – Juk aš neturėjau reikiamų įgūdžių, nelabai žinojau, kaip tai daroma. Kilo genealios mintys. Iš pirštinių pasidariau drenus. Panaudojome tai, ką turėjome savo aplinkoje. Svarbiausia viską daryti su meile, tarnauti žmonėms kaip galime geriausiai.“
Filipinuose pagrindinė jos užduotis – mylėti Kristų ir nešti Gerąją Naujieną gydant žmones, būti jų drauge.
Bendruomenė planavo, kad klinikoje Viktorija tarnaus tik dvi dienas per savaitę, likusias padės vaikų ir jaunimo stovyklose, misijose šiukšlynuose, lankys šeimas. Bet realybė privertė ją kasdien tarnauti kaip gydytojai, ir taip nuo ryto iki vėlaus vakaro.
Iš pradžių į kliniką plūdo Sapango kaimo vaikai. Infekcinės ligos, astma, žaizdos, viduriuojantys, vemiantys mažyliai…
Kai sužinojo, kad klinikoje dirba gydytoja, žmonės ėmė plaukti ir iš kitų salų. „Ko tik nemačiau. Kartais net nežinojau, kokiomis ligomis žmonės serga. Pačius sunkiausius ligonius stengėmės išsiųsti į klinikas, kur yra didesnės ištyrimo ir gydymo galimybės“, – pasakojo misionierė.
Nors ji vaikų ligų gydytoja, netrukus pas ją vis dažniau ateidavo ir suaugusieji. Plaučių uždegimas, diabetas, pūliniai, žaizdos tapo lietuvės kasdienybe.
„Esu tik įrankis, tad stebėjau, kaip Dievas veikė per mane“, – prisiminė Viktorija. Ją sujaudino žmonių skurdas – jie neturi pinigų, kad kreiptųsi į didesniuose miestuose dirbančius profesionalius medikus, todėl bando gydytis kaip išmanydami patys.
Tas pats nutiko ir moteriai su didžiuliu pūliniu, kurį Viktorija operavo. Kai mergina pamatė moters būklę, artimiesiems liepė kuo skubiau vežti ją į kitą salą, kur dirba chirurgas. Tačiau jie atsakė: „No money“ (liet. – Nėra pinigų). Dėl to Viktorijai savo rankomis teko gelbėti beturtę.
Viktorija ir kiti Tiberiados misionieriai vargingoje šalyje dirbo visiškai veltui, kaip ji sako – iš meilės Kristui, nes gelbstint sergančius ypatingu būdu galima tarnauti Kristui, galima lengvai Jį sutikti.
Draugystę stiprino kryžius
Mergina be poilsio aukojo save, kad padėtų filipiniečiams. Kartu ji atrado meilės kultūrą. Vargingieji savo pavyzdžiu mokė ją išeiti iš savęs, negalvoti, kaip ji jaučiasi, o tiesiog su meile tarnauti: „Misijoje tikrai daugiau gavau nei daviau – meilės, draugystės, maldos su vargšais. Kiek daug džiaugsmo gyvenant bendryste! Dangaus paragavimas.“
Po konsultacijos Viktorija dažnai pasimelsdavo su savo pacientais. Vaikai, paėmę jos ranką, dėdavo sau ant kaktos taip prašydami palaiminimo (tai filipiniečių tradicija). Žaizdoti, suvargę vaikai priminė motinos Teresės taip mylėtus vargšus. „Galvodavau, kad ne aš juos laiminu, bet jie mane – didieji Dievo mažutėliai“, – šypsojosi misionierė.
Kaimelio žmonės greitai įsimylėjo Viktoriją. Kas turėjo bėdų, žaizdų, eidavo pas jaunąją gydytoją.
Filipinuose gydytojas nėra tik gydytojas. Jis tarsi dvasininkas ar psichologas. Viskas nesibaigia vien medicina. „Kai vienos gyventojos dukrelė – dar visai kūdikis – mirė, eidavau aplankyti moters, kartu su ja melsdavomės, bandžiau paprasčiausiai būti šalia, drąsinti. Jie labai atvirai mane priėmė. Esu įsitikinusi, kad tikra draugystė yra labai veiksmingas vaistas“, – prisiminė Viktorija.
Ji dėkinga filipiniečiams už kantrybę – kartais jos pagalbos tekdavo laukti ir po kelias valandas. Kai mergina pavargdavo, o jos komanda neleisdavo jai dirbti, žmonės gydytojos ieškodavo net per Mišias, ateidavo ieškoti bendruomenėje. „Mes laukiam prie klinikos su mažu vaikeliu. Ar galite mums padėti?“ – prašydavo išvargę gydytojos bičiuliai.
Filipiniečiai – tikintys žmonės. Jiems patikdavo, kad ir jų gydytoja tikinti. Viktorija visada nešioja medinį Tiberiados bendruomenės kryželį. Vaikai gatvėse pribėgdavo ir sakydavo: „Ir aš nešioju tokį kryžių kaip tu.“ Kryžius sustiprindavo draugystę.
Saloje medikė pastebėjo ir labai daug sektantų. Apsimetėliai neva gydydavo žmones, klijuodami lipdukus nuo plaučių uždegimo ir panašiai apgaudinėdami. Viktorija buvo sujaudinta, kai antrosios jos misijos pabaigoje atėjo dvi pacientės, kurios buvo užkibusios ant sektantų kabliuko. Jos paprašė lietuvės padėti joms profesionaliai.
„Gera buvo matyti, kad žmonės pasitiki. Jie patikėdavo man savo sveikatos bėdas, o kartais ateidavo paprasčiausiai pasiguosti“, – žavėjosi misionierė.
Ji niekada niekam nepiršo savo tikėjimo, tik kasdienybėje gyveno su meile ir nuoširdžiai gydė žmones. „Tikėti – tai pirmiausia mylėti. Stengiausi tapti tokia kaip jie, kad kartu galėčiau dalytis džiaugsmais ir sunkumais“, – pasakojo Tiberiados bendruomenės misionierė.
Misionierę pakerėjo jos pirmtakas
Pati Viktorija nebūtų sugalvojusi ir išdrįsusi važiuoti į misiją. Viskas prasidėjo nuo paprasto susitikimo.
„Visą laiką norėjau dirbti ne sistemai, bet žmogui ir Dievui. Mane seniai uždegė šv. Pranciškaus paprastumas ir radikalumas, galvojau, kaip galėčiau iš arti sekti Kristumi, panaudodama visa, ką Jis manyje įdėjo“, – sakė Viktorija.
Kartą Lietuvoje ji susipažino su Tiberiados bendruomenės misionieriumi, filipiniečiu Niku. Jis atvyko į maldos grupių susitikimą ir norėjo apsilankyti ligoninėje. Viktorija jam vertėjavo. Mergina sužinojo, kad Nikas Filipinuose yra įkūręs vargšų kliniką, subūręs studentų bendruomenę, įsteigęs stipendijų programą ir kitas misijas.
Prieš atsisveikindamas su Viktorija, jis paprašė: „Pažadėk, kad atvažiuosi mūsų aplankyti.“ Viktorija labai užsidegė ir davė žodį nukeliauti į Filipinus.
Po kelių mėnesių Niką ištiko insultas ir jis mirė. Bet pažadas liko giliai Viktorijos širdyje. „Pasakiau Tiberiados broliams apie tai. Jie padrąsino: turi važiuoti. Brolis Emanuelis, atsakingas už misiją Filipinuose, labai apsidžiaugė“, – pasakojo rezidentė.
Treji metai prabėgo nuo tos dienos, kai lietuvė pirmą kartą nuskrido į Filipinus. Tada po truputį pradėjo aiškėti, ko Dievas nori jos gyvenime. „Atradau savo pašaukimą, supratau, kad esu ten ne paskutinį kartą“, – dalijosi patyrimu mergina.
Grįžusi po misijos Filipinuose, kartą melsdamasi ji išgyveno stiprų kvietimą ir nusprendė pašvęsti savo gyvenimą misijoms. Kai tik baigs mokslus, Tiberiados bendruomenėje ims rengtis ilgalaikei misijai varginguose kraštuose. Rudenį, per šv. Luko – gydytojų globėjo – dieną Belgijoje jauna mergina jau davė pirmuosius įžadus kaip bendruomenės misionierė.
„Neturime tikslo įkurti įspūdingų superligoninių“. Tikslas – nešti Dievo Viltį ir gailestingumą, tarnauti konkrečiu būdu, kad vargų prispausti žmonės jaustųsi mylimi ir svarbūs Viešpaties akyse, kad Jėzus būtų geriausias mūsų Draugas“, – apie būsimą misiją pasakojo Viktorija.
Pirmiausia ji tarnaus Filipinuose. Paskui – kaip Dievas ir bendruomenė nuspręs. „Tikiu, kad Viešpats atneš daug gražių vaisių per tarnystę kartu su Tiberiados bendruomene. Ir tai man didžiausia laimė – savo paprastu ir nuolankiu gyvenimu atnešti džiaugsmo Dievui.“
Sigita Laniauskaitė
