01
10 /
2015
Evangelijos liudytojų rubrikoje šįkart pasakojame apie tarpukariu Lietuvoje Marijos Rusteikaitės įkurtą Dievo Apvaizdos seserų vienuoliją, kuri pogrindyje išgyveno sovietmetį ir iki šiandien ištikimai liudija Viešpatį bei vaisingai tarnauja žmonėms.
Šiuo metu Dievo Apvaizdos seserys tarnauja Panevėžyje, Utenoje, Vabalninke ir Vilniuje. Jos rengia vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katechezes, ruošia juos sakramentams, dėsto tikybą mokyklose, organizuoja rekolekcijas, piligrimines keliones. Dievo meilę seserys liudija įkalintiesiems Panevėžio pataisos namuose bei ligoniams Panevėžio slaugos ligoninėje. Vienuolės įkūrė Panevėžio vaikų dienos užimtumo centrą, kuriame rūpinasi stokojančiais vaikais.
Jos taip pat pasitarnauja parapijose ruošdamos liturginius rūbus ir atributiką, vargonaudamos, gamindamos kalėdaičius, ostijas, komunikantus bei rengdamos procesijas.
Panevėžio vienuolyno namuose seserys priima vienišas močiutes, dovanodamos joms savo meilę bei rūpestį iki mirties. Labai dažnai į vienuolyno duris pasibeldžia įvairių priklausomybių kamuojami žmonės, prašantys šilto maisto ir gero žodžio. Seserys labai dažnai pradžiugina vienuolyno lankytojus įvairiais savo rankų darbo dirbiniais: kryželiais, muiliukais, uogienėmis.
Daug dėmesio seserys skiria jaunimui. „Ne vieną kartą daugelis mūsų artimų bičiulių yra nusistebėję, iš kur mūsų jaunesnės seserys turi jėgų įvairiems savaitgaliams jaunimui: „Pažink save“ baidarėmis, „Kairos“ rekolekcijoms jaunimui, dviračių žygiui „Draugų slėnis“, teminiams ir maldos vakarams vienuolijoje bei evangelizacinėms programoms mokyklose, pagalbai parapijoms sielovadoje“, – pasakojo sesuo Dominyka Violeta Slepikaitė. Ji tarnauja vienuolijos namuose Utenoje.
Vilniuje vienuolija įsteigė studenčių bendruomenę „Efata“. Seserys kasmet priima po kelias studentes, trokštančias sustiprinti savo tikėjimą ir įgyti bendruomeninės patirties. Į bendruomenę priimamos merginos nuo 20 iki 26 metų. Šioje bendruomenėje merginos gali gyventi vienus metus, antriems metams lieka tos, kurios išgyvena troškimą patarnauti ateinančioms naujoms merginoms.D. V. Slepikaitė pasakojo, kad Dievo Apvaizdos seserų bendruomenė nėra prisirišusi prie kurios nors rūšies veiklos. Pagrindinis jų uždavinys – būti gelbstinčiu ir išganingu Dievo meilės ženklu ten, kur yra pašauktos. „Svarbiausia yra atvirumas Dievo Dvasiai ir vietiniams žmonėms. Nes ten, kur žmogus, ten ir Dievas. Mums tereikia tai atpažinti, tai priimti ir padėti žmonėms tuo gyventi“, – įsitikinusi sesuo.
– Kas yra jūsų misijos šaltinis, centras? – paklausėme D. V. Slepikaitės.
– Mūsų misija apima sielovadą, evangelizaciją ir karitatyvinę sritis. Vienuolija nėra socialinis centras, teikiantis tam tikras paslaugas. Tai Kristaus suburtų, sukviestų asmenų bendruomenė, gyvenanti, besimeldžianti ir apaštalaujanti kartu. Tad kiekvienos misijos šaltinis – asmeninė ir bendruomeninė malda, nugludinta bendruomeninio gyvenimo. Tik iš čia gimstanti misija gali tapti šviesa, vedančia link Dievo garbinimo. Kaip parašyta mūsų konstitucijoje, patirdamos Dievo Apvaizdos rūpestį savo misijoje stengiamės apie tai liudyti kitiems. Tad misijos centras yra ne pati misija, bet per ją liudyti asmeniškai išgyventą Dievo rūpestį, gelbstinčią Jo meilę. Ne kiekybėje ir veiklos didingume slypi esmė, bet jos turinyje.
– Kuo išsiskiriate iš kitų vienuolijų? Kuo jūsų charizma panaši į kitų?
– Pašvęstojo gyvenimo charizmų įvairovę ir jų reikšmę puikiai atskleidžia popiežiaus Pauliaus VI apašalinė adhortacija „Evangelica Testificatio“, parašyta 1971 m.
Vatikano II Susirinkimas pagrįstai reikalauja, kad vienuoliai būtų ištikimi įkūrėjų dvasiai, jų Evangelijos įkvėptoms intencijoms ir šventumo pavyzdžiui. Tai vienas iš saugiausių dabartinio atsinaujinimo kriterijų, kuriuo kiekvienas institutas turėtų vadovautis, ir pagal kurį kiekvienas institutas gali atrasti savo veiklos pobūdį. Juk vienuolinio gyvenimo charizmos nėra ,,iš kraujo ir iš kūno norų“ atsiradęs dalykas ar kilusios siekiant prisitaikyti prie moderniojo pasaulio, bet Šventosios Dvasios, kuri visuomet veikia Bažnyčioje, vaisius.
Kaip tik iš čia semiasi dinamiškumo kiekviena vienuolių šeima. Nors Dievo kvietimas atsinaujina ir pasireiškia skirtingais būdais, pagal besikeičiančias vietos ir laiko aplinkybes, būtina laikytis tam tikros ir tos pačios krypties. Vidinis postūmis, kai atsakoma į Dievo kvietimą, skatina padaryti esminį pasirinkimą. Ištikimybė šiam pasirinkimui yra autentiško vienuolinio gyvenimo kriterijus. Neužmirškime, kad kiekviena žmogiška institucija linkusi įsitvirtinti savo formose, ir todėl jai gresia formalizmas. Būtina, kad vidinė jėga išorines formas nuolat gaivintų, nes, priešingu atveju, jos gali tapti pernelyg didele našta.
Ši formų įvairovė, kurios šaltinis yra Kristaus malonės pilnatvė, suteikia kiekvienam institutui savitų bruožų. Tačiau svarbiausia vienuolinio gyvenimo regula ir norma yra sekimas Kristumi pagal Evangelijos mokymą. Argi ne dėl šio troškimo sekti Kristumi Bažnyčioje atsirado poreikis gyventi skaisčiai, neturte ir paklusniai?
Visi sekame tuo pačiu Kristumi, tačiau įkūrėjo charizma nukreipia į konkretų evangelinį tekstą, kuris nušviečia mūsų sekimo Kristumi pobūdį. Visi turime tą pačią Evangeliją, sekame tuo pačiu Kristumi, bet savo gyvenimu įkūnijame konkretų evangelinį tekstą: „Tegul jūsų šviesa taip tešviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matydami jūsų darbus, garbintų Tėvą, kuris yra danguje.“ (Mt 5, 16)
Iš šio teksto mūsų įkūrėja, Marija Rusteikaitė, matydama didžiulę vargšų šeimą, išgyveno pašaukimą būti šviesa, liudyti gelbstinčią Kristaus meilę: ,,Būti gelbstinčiu ir išganingu Dievo meilės įrankiu, tai mūsų karščiausias troškimas ir darbuotės esmė“ (pirmasis Dievo Apvaizdos draugijos statutas 1930 m.). Seserys per visus istorinius vingius stengėsi ir stengiasi būti šiuo gelbstinčiu Dievo meilės įrankiu. Tačiau praėjusiais metais, kai vyko mūsų vienuolijos generalinė kapitula, išryškėjo dar vienas labai gražus bruožas – ypatingas pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Atsižvelgiant į laiko ženklus ir Šv. Dvasios vedimą, šiandien vienuolijos seserys charizmą išgyvena su ypatingu dvasingumu: ,,Pasitikint Dievo Apvaizda būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu.“
– Kokia jūsų vienuolijos istorija? Kaip skirtingais laikotarpiais skelbėte Dievo meilę? Kokie dabarties iššūkiai?
– Kongregacijos ištakos yra siejamos su Šv. Vincento Pauliečio draugijos gimimu ir veikimu Panevėžyje nuo 1927 m. Per 1927–1930 metus susikūrus Dievo Apvaizdos seserų sodalicijos branduoliui, 1930 m. lapkričio 19 d. buvo patvirtintas Dievo Apvaizdos seserų sodalicijos statutas. Jį patvirtino Panevėžio vyskupas K. Paltarokas.
Dievo Apvaizdos seserų įkūrėja buvo Marija Rusteikaitė. Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos charizma harmoningai derinosi su vienuolijos misija – karitatyviniu ir labdaringu darbu senelių ir vaikų prieglaudose, siekiant mažinti moralinį ir materialinį skurdą.
Seserys darbavosi keturiose Panevėžio ,,Dievo Apvaizdos“ prieglaudose. Jų darbas buvo taipogi glaudžiai susijęs su švietėjiška veikla: šalia senelių prieglaudų buvo našlaičių namai, vaikų darželis, mergaičių bendrabutis, berniukų bendrabutis ir vaikų prieglauda. Čia buvo rūpinamasi ne vien jų materialiniu gyvenimu, bet ir įvairiapusiu ugdymu.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė šią misiją, o sovietams užėmus Lietuvą, kongregacija pasitraukė į pogrindį. Seserys, gyvendamos slaptą vienuolinį gyvenimą, padėjo Bažnyčiai savo patarnavimais: vargonininkavimu ir įvairiapusiu bažnyčių puošimu, katecheze ir jaunimo ugdymu, vadovaudamos procesijoms bei organizuodamos jiems rekolekcijas. Seserys taip pat prisidėjo spausdindamos bei platindamos LKB kroniką ir kitokią religinę literatūrą.
Atgavus Nepriklausomybę, kongregacija turėjo persiorganizuoti į viešą vienuolinio gyvenimo būdą. Išsiplėtė jų gyvenamosios vietos: 1997 m. Panevėžyje buvo pastatyti nauji centriniai kongregacijos namai (Apvaizdos takas 6), kur seserys galėjo pradėti bendruomeninį gyvenimą ir pirmąją veiklą. Panevėžio Šv. Petro ir Povilo parapijai dovanojus namą, jame buvo įrengta valgyklėlė asocialiems vaikams ,,Nazaretas“, kuri 2004 m. reorganizuota į Panevėžio m. vaikų dienos užimtumo centrą. 2012 m. seserų bendruomenė įkuriama Utenoje, kur planuojama įkurti evangelizacijos namus jaunimui ir suaugusiems. Taip nuo 2012 m. Vilniuje, vienuolijai priklausančiuose namuose įkuriama ,,Efata“ bendruomenė studentėms.
– Ar pajutote, kad mažėja pašaukimų iratsiliepiančių į pašaukimą pašvęstajam gyvenimui? Kaip manote, kokia to priežastis? Kaip savo vienuolijoje sprendžiate mažėjančių pašaukimų klausimą?
– Į šį klausimą norėčiau pirmiausia pradėti atsakyti popiežiaus Pranciškaus žodžiais, pasakytais apaštališkame laiške, Pašvęstojo gyvenimo metų proga 2014 m.: ,,Pašvęstasis gyvenimas auga ne organizuojant gražias pašaukimų kampanijas, bet tada, kai patraukiame sutinkamus jaunuolius, kai jie mato, kad esame laimingi vyrai ir moterys! Lygiai taip pat pašvęstojo gyvenimo apaštališkasis veiksmingumas priklauso ne nuo priemonių našumo ir galios. Kalbėti turi būtent jūsų gyvenimas, išreiškiantis sekimo Kristumi ir gyvenimo Evangelija džiaugsmą ir grožį.“
Šiandien mūsų vienuolija ne išimtis, taip pat išgyvena pašaukimų stygių. Tačiau pirmesnis prioritetas, kurį šiuo metu mes keliame mūsų vienuolijoje: kokia mūsų seserų gyvenimo kokybė? Kiek mūsų „taip“ liudija Tą, kuriam tai ištarėme? Kaip mes kaip bendruomenė išgyvename bendruomeniškumo džiaugsmą? Kiek mūsų apaštališkumas kyla iš Kristaus meilės ir jo valios pažinimo pagal šių dienų laiko ženklus.
Šiandien galiu gan drąsiai pasakyti, kad ,,pašaukimų stygius“ – veikiau yra dovana mums grįžti prie šaltinio ir atsinaujinti pradedant nuo Kristaus ir įkūrėjos charizmos. Taip, tai dovana, kad pats pašaukimas taptų šviesa pasauliui (plg. Mt 5, 16).
– Kaip pašvęstasis gyvenimas mūsų dienomis yra dovana pasauliui?
– Pašvęstasis gyvenimas kyla iš Šv. Dvasios įkvėpimo sekti skaisčiu, klusniu ir neturtingu Kristumi, remiantis tam tikru evangeliniu tekstu. Tai dovana, nes kiekvienu istoriniu laikotarpiu, skirtinguose pasaulio kraštuose atsiranda vis naujų ar atsinaujinančių charizmų-vienuolijų, kurios tai aplinkai atskleidžia tą Kristų, kurio vietos bažnyčia alksta. Pašvęstasis gyvenimas su savo charizmų įvairove nukreipia prie Kristaus. Ir tai yra dovana – grįžti prie Kristaus.
Pažvelkime į savo parapiją, vyskupiją, kokios pašvęstojo gyvenimo formos joje yra, tai nėra veltui, tai yra mums ženklas, ypatingu būdu atsigręžti į šį Kristų, link kurio mus kreipia vienuolijos įkūrėjai ir jų pasekėjai. Nebūkime abejingi, kurkime bendrystę su šiais pašvęstaisiais, juk tai gyvas Kristus, kuris trokšta per juos ateiti iki jūsų.
Kalbina Sigita Laniauskaitė
