Ligonių liturgija

Naujas apeigynas

Neseniai Lietuvos Bažnyčia pagaliau sulaukė Ligonių patepimo apeigų ir pastoracinių gairių lietuvių kalba. Vatikane ši knyga pasirodė dar 1972 metais. Vatikano II susirinkimo pradėta liturgijos reforma šitokiu būdu apmąstė ligonių vietą Bažnyčios bendruomenės gyvenime: „Paskutinis patepimas“, kurį taip pat galima ir būtų geriau vadinti Ligonių Sakramentu, nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio Sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būna atėjęs, kai tikinčiajam iškyla mirties pavojus dėl ligos arba senatvės.“ (SC 73) Kad naudotis šiuo Sakramentu yra visos Bažnyčios rūpestis, nusakoma šiais žodžiais: „Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias ir juos gelbėtų; ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės.“ (LG 11) Todėl buvo parengta knyga, kurioje yra šie skyriai: ligonių lankymas ir Komunija, ligonių patepimo apeigos, Viatikas, patepimo ir kitų sakramentų teikimas ligoniui esant mirties pavojuje, Sutvirtinimo Sakramentas mirties pavojuje, mirštančiųjų palydėjimas. Pats knygos pavadinimas kalba ne vien apie patepimą, bet ir apie ligonių pastoraciją: „Ligonių patepimo apeigos ir pastoracinės gairės“.

Sergantys Bažnyčios nariai

Per Krikštą žmogus tampa Kristaus gyvenimo dalininku. Krikščionio pašaukimas yra visu savo gyvenimu skelbti Evangeliją – džiugiąją Dievo Naujieną pasaulyje. Tokia yra pareiga, kuri prisiimama per šventąjį Krikštą. Krikščioniui ateina laikas, kai šią savo pareigą jis turi atlikti ir ligos, skausmo, neįgalumo, sveikatos ir žmonių apleidimo laiku. Tai tikras išbandymas. Krikščionis per Krikštą tampa panašus į Kristų. Dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ir liūdėdamas, sėdėdamas prie stalo bičiulių apsupty ir miegodamas krikščionis yra Kristaus paveikslas. Kristaus pasmerkimo, kančios, apleidimo, mirties laikas pašventina ir kiekvieno krikščionio laiką, kai šis yra bandomas fiziniu ir dvasiniu skausmu. Krikščionis išpažįsta, kad Kristus savo kančia pašventino pasaulį. Šitaip šventina pasaulį ir tas, kuris panašus į Kristų. Juk tokiu metu norisi keikti ir prakeikti save ir pasaulį. O galima laiminti ir palaiminti.

Ligonių lankymas

Prisimename tuose gerų darbų kūnui ir sielai sąrašuose esantį punktą „ligonius aplankyti“. Vienoje Sicilijos parapijoje, kurioje turėjau malonę šiek tiek pabūti, kiekvienose rytmečio Mišiose dalyvaudavo aštuoniasdešimtmetė ponia, kuri paskutinė priimdavo Komuniją. Rankose ji laikydavo indelį. Priėjusi pasakydavo skaičių: „Penkiolika.“ Į indelį reikėdavo įdėti penkiolika komunikantų. Šitaip kiekvieną rytą ji lankydavo ligonius, nunešdama jiems Eucharistiją. Tokių kaip mano prisimenama mažutė aštuoniasdešimtmetė parapijoje buvo apie dvidešimt. Liga, senatvė, neįgalumas iš tikrųjų ekskomunikuoja krikščionį – atskiria nuo bendruomenės. Per tokius krikščionis – vyrus ir moteris – yra nutraukiamas pasmerkimas atskyrimui. Eucharistinė Duona ir jiems perskaitomas Dievo Žodis, bendra malda šitaip juos stiprina išbandymo laiku. Šitaip yra realiai parodoma, kad Dievas yra su jais, o drauge yra ir Bažnyčia – Dievo šeima. Kunigams, dažnai dėl kitų tarnysčių nesuspėjantiems aplankyti savo ligonių, į pagalbą ateina pasauliečiai.

Ligonių patepimas

Apaštalas ir Viešpaties brolis Jokūbas rašė: „Kas nors iš jūsų serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgydys ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“ (Jok 5, 14–15) Evangelijose liudijama, kaip pats Viešpats rūpinosi sergančiais žmonėmis jų kūno bei dvasios reikaluose ir šį savo rūpestį pavedė savo tikintiesiems. Sunkiai sergančiam žmogui būtina ypatinga Dievo malonė, kad jis, baimės slegiamas, nenusimintų, nepasiduotų pagundoms ir nenusiviltų tikėjimu. Kristus ligos nukamuotus ir kenčiančius savo tikinčiuosius saugo Patepimo sakramentu kaip geriausia priemone. Sakramentas švenčiamas skaitant Dievo žodį, Bažnyčios kunigams dedant ant ligonių galvos rankas, kalbant tikėjimo maldą ir patepant Didįjį Ketvirtadienį katedroje vyskupo palaimintu aliejumi. Šitais regimais ženklais atskleidžiama ir suteikiama Šventosios Dvasios malonė, kuri padeda žmogui pasveikti, pasitikėti Dievu, įveikti piktojo pagundas bei mirties baimę, drąsiai iškęsti blogį bei su juo kovoti ir, jei jo dvasiniam išganymui reikalinga, atgauti sveikatą. Be to, atleidžia, kiek jam būtina, nuodėmes ir atbaigia krikščionišką Atgailą. Šiuo patepimu, kuris jungiamas su tikėjimo malda, išreiškiamas tikėjimas, kuris turi būti išpažįstamas tiek kunigui, tiek ligoniui. Ligonį išgydys jo paties ir Bažnyčios tikėjimas.

Šį šventąjį patepimą turi priimti tikintieji, kurių sveikata dėl ligos ar senatvės yra rimtai pablogėjusi. Sakramentą galima pakartoti, jei po Patepimo ligonis buvo pasveikęs, tačiau vėl susirgo, arba, jei sergant ta pačia liga, jo savijauta smarkiai pablogėjo. Visada galima ligonį patepti prieš operaciją, kai rimta liga yra operacijos priežastis. Senyvo amžiaus žmones patepame, kai jie itin nusilpsta, nors ir neserga rimta liga. Rimtai sergantys vaikai yra patepami, jei suvokia šio patepimo esmę ir naudą. Yra patepami ir sąmonę ar proto aiškumą praradę tikintieji, jei žinoma, kad, kai buvo pajėgūs suvokti, norėjo gauti Patepimą kaip tikintieji. Jei kunigas ateina pas ligonį ir randa jį mirusį, Patepimo neteikia, tik pasimeldžia už jį, kad Dievas atleistų jam nuodėmes ir maloningai priimtų į savo Karalystę. Tačiau jei abejojama, ar ligonis tikrai miręs, gali patepti sąlyginai.

Ligonių patepimą gali teikti tik kunigas. Pareigą patepti ligonius turi vyskupas, klebonas, jo vikarai, ligoninių ir senelių namų kapelionai bei vienuolijų vyresnieji. Šių pareigų neturintys kunigai gali patepti ligonius tik su numanomu pareigas turinčiųjų leidimu ir apie Patepimą juos informuoti.

Anksčiau buvo patepama kakta, lūpos, rankos, kojos. Šiandien, jei įmanoma dėl aplinkybių, yra patepama kakta ir rankos. Labai prasmingi yra sakramentinės formulės žodžiai, kurie atskleidžia ir visą patepimo reikšmę; labai svarbu, kad mūsų tikinčiųjų baimė priimti Patepimą taptų pasitikėjimo pareiškimu. Juk Patepimo metu kunigas sako: „Šiuo šventu Patepimu ir savo didžiu gailestingumu tepadeda tau Viešpats Šventosios Dvasios malone, kad tave, iš nuodėmių išlaisvintą, išganytų ir negalią maloningai palengvintų.“

Viatikas

Vienas gražiausių terminų mūsų Bažnyčioje yra Viatikas – kelionės Duona, maistas duodamas į kelionę susiruošusiajam. Kristaus Kūno ir Kraujo Viatikas sustiprina iš šio pasaulio iškeliaujantį tikintįjį ir jam laiduoja prisikėlimą, nes Viešpats yra pasakęs: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžintąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ (Jn 6, 54) Jei yra galimybė, Viatikas priimamas per Mišias ir taip, kad ligonis šventąją Komuniją galėtų priimti Duonos ir Vyno pavidalais. Į Viatiko būdu priimamą Komuniją reikia žiūrėti kaip į nepaprastą ženklą. Mes dalyvaujame Viešpaties mirties ir įžengimo pas Tėvą slėpinyje. Pareiga priimti Viatiką galioja visiems pakrikštytiesiems. Mirties pavojuje, nesvarbu iš kur jis kiltų, visiems tikintiesiems įsakyta priimti šventąją Komuniją. Prieš priimdamas Viatiką tikintysis atnaujina per Krikštą išpažintą tikėjimą, per kurį tapo Dievo vaiku ir amžinojo gyvenimo pažado dalininku. Pareigą nunešti mirštančiajam Viatiką turi visi tie kunigai, kurie turi pareigą patepti ligonius. Tačiau jei jų nėra, Viatiką neša kiti kunigai, diakonai ar net pasauliečiai, tiek vyrai, tiek moterys.

Sutvirtinimo sakramentas mirties pavojuje

Pakrikštytasis per Sutvirtinimo sakramentą gauna Sekminių dieną apaštalams atsiųstąją Šventąją Dvasią. Šis apdovanojimas Šventąja Dvasia tikinčiuosius padaro dar panašesnius į Kristų (graikiškai Christos – Pateptasis) ir sustiprina, kad savo tikėjimu ir meile liudytų Išganytoją ir prisidėtų prie Jo Kūno – Bažnyčios – kūrimo. Kiekvienas krikščionis turi priimti šį sakramentą, kurį teikia apaštalų įpėdiniai vyskupai. Mirties pavojuje, jei nėra vyskupo, Sutvirtinimą gali suteikti visi kunigai, kurie turi pareigą patepti ligonį, kaip matėme aukščiau. Tokių nesant, Sutvirtinimą suteikti gali kitas kunigas.

Mirštančiojo palydėjimas

Artimo meilė reikalauja, kad krikščionys pareikštų vienybę su mirštančiais savo broliais ir seserimis, su jais melsdami Dievo gailestingumo ir pasitikėjimo Kristuje. Maldos, litanijos, atskiros formulės, psalmės, Dievo žodžio skaitymai pirmiausia yra skiriami tam, kad mirštantysis, jei jis dar turi sąmonę, nugalėtų žmogui įgimtą mirties baimę. Sekdamas kenčiančiu ir mirštančiu Kristumi, krikščionis baimę įveikia pasitikėdamas mirtį nugalėjusiu Prisikėlusiuoju. Tikintieji, susirinkę prie mirštančiojo, net jei šis yra be sąmonės, malda turi semtis paguodos, suvokdami, kad tikinčiojo mirtis yra Velykų įvykio atbaigimas. Šią prasmę padeda išreikšti regimieji ženklai, pavyzdžiui, dešinės rankos nykščiu paženklinant kryžiaus ženklu mirštančiojo kaktą, taip, kaip pirmą kartą jis buvo paženklintas Krikšto valandą, arba uždegta Krikšto metu gauta žvakė (arba žvakė, kuri būdavo uždegama Velykų nakties budėjime), skleidžianti šviesą tikėjimo, kad per mirties vartus einama ne į pabaigą, ne į nežinią, ne į išnykimą, bet į namus Dievo, kuris per Krikštą tapo mūsų Tėvu. Kunigai ir diakonai turi stengtis būti kartu su budinčiais prie mirštančiojo, vadovauti jų maldai. Jų buvimas aiškiau parodo, kad krikščionis miršta vienybėje su Bažnyčia.

Atsakomybė už ligonius yra visos Bažnyčios uždavinys. Ypatingą vietą šioje tarnystėje užima gydytojai, slaugytojai, ligonių artimieji, bičiuliai. Niekada neužmirškime, kad, patarnaudami ligoniams, mes patarnaujame Kristui. Juk Jis yra pasakęs: „Buvau ligonis, atėjote pas mane.“

Į Lietuvos Bažnyčią atėjęs naujasis Ligonių patepimo ir pastoracijos gairių apeigynas būtinai turės perkeisti mūsų krikščionišką gyvenimą. Iki šiol mes nepakankamai dėmesio skyrėme mūsų ligoniams. Jų tarnystė kančioje yra ypatingos vertės tarnystė. Per ją šventinamas pasaulis. Kas juos pakvies į šią tarnystę, kas sustiprins tarnaujančius? Noriu palinkėti, kad kiekvieno senelio ir ligonio kambary nuolat būtų stalas, užtiestas balta staltiese, o ant jo stovėtų Kryžius ir žvakės. O mūsų sergantieji pajėgtų šypsotis tikėjimo kupina šypsena.

Kun. Artūras Kazlauskas

• «
• »