01
11 /
2020
Tikrai esame matę šį pašvęstųjų Dievo tarnų naudojamą liturginį rūbą, – vyskupo, kunigo ar diakono tarnystei skirtą išorinį ir apčiuopiamą ženklą, – kuris liudija jiems paties Dievo per Kunigystės sakramentą suteiktą šventinimo, laiminimo ir sakramentų teikimo galią. Graikų kalba žodis „stula“ reiškia „ilgas drabužis“, o lotyniškai buvo vadinamas ora – „kraštas, pakraštys“, mat senoviniai prieš 2000 metų dėvėti rūbai buvo dabinami puošniais kraštais, įrėminančiais ir suteikiančiais formą visam rūbui bei liudijančiais jį dėvinčio asmens statusą. Iki mūsų dienų išliko tiktai šio drabužio kraštai, kuriuos ir žinome kaip šiandien liturgijoje naudojamą regimą žmogui per Kristaus Bažnyčią Dievo suteiktos galios ženklą.
Liturginių rūbų kilmės analizė liudija, kad stula greičiausiai kilo iš hebrajiško orariumo arba efodo. Tai rūbas, skirtas apsidengti pečius ir galvą, kai žmogus meldžiasi. Apie tai ne kartą užsimenama Šventajame Rašte: kalbama apie apdangalus, kuriais pridengiama galva, kada stovima Dievo akivaizdoje. Apaštalai ir pirmųjų amžių Evangelijos skelbėjai šį maldos rūbą dėvėdavo maldos metu, o maždaug nuo penktojo amžiaus – ne tik per apeigas, bet ir kaip išskiriantį simbolį, pažymintį asmenį, kalbantį Dievo vardu ir atstovaujantį patį Dievą. Daug vėliau, Viduramžiais kunigo tarnystė bus pavadinta Alter Christus (kitas Kristus – atstovaujamas Kristus), o stula pamažu tapo regimo Dievo buvimo šalia ir su žmogumi ženklu.
Matome, kad stula turi savo gilią simbolinę reikšmę. Ji primena, kad ją dėvintis asmuo, o taip pat kiekvienas Dievo tautos narys, yra pašauktas į nekaltumą, nemirtingumą, ji simbolizuoja kunigiškų pareigų uždėtą naštą, taip pat teisę ir galią veikti pagal ius stolae, t. y. pagal iš kunigiško rūbo – stulos – kylančias kunigiškąsias galias. Kartu ji yra priminimas sunkaus nešamo kryžiaus medžio, mūsų išganymo simbolio. Kaip Jėzus ant savo pečių dėjosi atpirkimo kryžių, taip ir kunigas, kas kartą užsidėdamas stulą, pagerbdamas pabučiuoja ant jos išsiuvinėtą kryžių, kuris jam asmeniškai primena, kad per kryžių atėjo išganymas, kad kunigiškosios tarnystės dalis yra skelbti per kryžių ateinantį visai žmonijai dovanojamą prisikėlimo slėpinį. Dar ne taip seniai po išpažinties žmonės pabučiuodavo stulą ir ant jos pavaizduotą kryželį, dėkodami Dievui už tai, kad jis, įsteigęs išpažintį, per kunigą duoda galimybę būti išlaisvintiems iš vergystės nuodėmei. Kartu tai pagarbos Kunigystės sakramentui išreiškimo būdas.
Stula dažniausiai derinama su arnotu – tiek spalva, tiek ornamentika, tiek medžiaga. Ji visada ties viduriu puošiama kryželiu, kuris ją užsidėjus atsiduria ant kaklo, ties galva. Tiesa, diakono stula dėvima sujuosus per kairįjį petį, o kunigas ir vyskupas ją dedasi ant kaklo. Stulos galai dekoruojami įvairiai. Gali būti minimalistinis stilius, apsiribojantis tuo vieninteliu mažu kryželiu. Gali būti puošiama eucharistinių pavidalų siuviniais, įvairių šventųjų, kankinių, Dievo Motinos Mergelės Marijos atvaizdais arba įvairiais sakraliame mene paplitusiais simboliais, kviečiančiais susimąstyti apie santykį su Dievu. Stulos plotis ir ilgis priklauso tiek nuo kunigo ūgio, tiek nuo to, ar ji bus dėvima kartu su arnotu, kokiose apeigose bus naudojama. Šio liturginio rūbo kaina priklauso nuo pasirinkto audinio kokybės, nuo siuvinėjimo gausos, nuo to, ar tai autorinis darbas, ar masinės gamybos produktas. Naujai pasiūti liturginiai rūbai, tarp jų ir stula, visada yra palaiminami kunigo, naudojant tam skirtas specialias maldas iš Palaiminimų apeigyno.
Stulos gali būti įvairių spalvų: balta, raudona, violetinė, žalia, auksinė, rožinė. Kiekviena spalva turi savą reikšmę: raudona – kankinystės, balta – iškilmių spalva, violetinė – naudojama laidotuvėse, klausant išpažinčių, žalia – eiliniam liturginių metų laikui… Stula – puiki dovana diakonui, kunigui ar vyskupui gimtadienio, vardinių, kunigystės šventimų, primicijų, kunigystės metinių proga.
Kada dėvima stula? Ją dėvi dvasininkai – diakonai, kunigai, vyskupai: 1) šv. Mišių metu; 2) teikdami sakramentus ir laimindami sakramentalijas (kryželius, rožančius, šventus paveikslus, žvakes…); 3) kalėdojimo (šeimų laiminimo) metu laimindami namus; 4) kapinėse laidotuvių metu arba laimindami ant kapo pastatytą paminklą; 5) dalindami šventąją Komuniją ir liesdami indus su Švč. Sakramentu; 6) sakydami pamokslą; 7) dalyvaudami procesijose; 8) dėdami rankas naujai šventinamam kunigui; 9) per Krikšto ir Santuokos sakramentą ir t. t. Apibendrintai galima pasakyti, jog kiekvieną kartą, kada vyskupas, kunigas, diakonas atlieka liturginį veiksmą, dėvi jo galią veikti Dievo vardu liudijantį liturginį rūbą – stulą.
Kun. dr. Andrius Vaitkevičius
