01
03 /
2021
Istorijos tėkmėje liturginių rūbų spalvos ne visur būdavo vienodos. Kokia spalva bus naudojama, priklausydavo nuo tose konkrečiose teritorijose vyraujančio spalvinio drabužių kolorito, taip pat nuo konkrečios spalvos simbolikos. Manoma, kad iki XIII a. pagrindinė liturgijoje vyravusi spalva buvo balta.
Šiandien Bažnyčios švenčiamoje liturgijoje spalvos turi konkrečią reikšmę, žinomą visame pasaulyje, Visuotinės Romos Katalikų Bažnyčios mastu. Visi Bažnyčios nariai, švęsdami vieną ar kitą liturginį veiksmą, laikosi šios spalvinės gamos, turinčios gilias naudojimo tradicijas ir savą simboliką. Tiesa, vis dar būna išimčių, susijusių su kultūriniu spalvų suvokimu ar praktiniu jų pritaikymu, kultūriniu paveldu. Štai, pavyzdžiui, ir šiandien Vakarų civilizacijos pagrindu gyvenančiuose žemynuose – Europoje, Amerikoje – kunigo sutana yra juodos spalvos, o Afrikoje, Indijoje dėvima balta. Štai Dievo Motinos veidas Europoje šviesus, o Afrikoje ji tamsiaveidė. Tad labai suprantami ir logiški kultūriniai skirtumai, susiję su tautų ir žemynų kultūra, vietinėmis, konkrečiose teritorijose paplitusiomis tradicijomis. Taip pat misijų kraštuose, kur spalvos gali turėti visai kitokių, mums neįprastų reikšmių, Bažnyčia leidžia prisitaikyti prie vietinio suvokimo ir toje vietinėje kultūroje įsišaknijusių tradicijų. Na, bet tai daugiau išimtys, dėl konkrečių atvejų visada derinama su už šią sritį atsakingomis institucijomis (už liturginių normų suderinimą atsakinga Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija Vatikane). Už bet kokių pakeitimų liturginių rūbų spalvose ir vietinių liturginių tradicijų patvirtinimą bei naujų normatyvų suderinimą yra atsakinga vietos, t. y. tos šalies Vyskupų Konferencija.
Norisi priminti, kad tai, kokios spalvos liturginis rūbas turi būti dėvimas konkrečią dieną ar konkrečiose apeigose, yra labai aiškiai nurodoma Liturginiame kalendoriuje, kurį turi kiekvienas kunigas ir kurį galima rasti kiekvienos bažnyčios ar koplyčios zakristijoje. Jeigu, pavyzdžiui, šv. Mišių metu pamokslą ateina sakyti ne šv. Mišias celebruojantis kunigas, jis dėvi tokios pat spalvos stulą, kaip ir šv. Mišių celebrantas. Jeigu šv. Mišias koncelebruoja daugiau kunigų ar apeigose dalyvauja daugiau dvasininkų – dešimt, trisdešimt, du šimtai – jie visi dėvi pagal liturginį kalendorių tai dienai nustatytos spalvos arba tai konkrečiai apeigai prideramos spalvos liturginį rūbą. Trumpai apžvelgsime Romos Katalikų Bažnyčios liturgijoje naudojamas spalvas, taip pat prisiminsime, ką jos simbolizuoja.
Žalia spalva simbolizuoja viltį. Šios spalvos liturginiai rūbai – arnotai, dalmatikos, kapos, stulos – dėvimi eiliniais metų sekmadieniais, eilinio laiko savaičių dienomis.
Violetinė spalva – atgailos spalva. Šios spalvos liturginiai rūbai dėvimi per adventą ir gavėnią, taip pat maldavimų procesijų metu bei Mišiose už mirusiuosius, per laidotuves. Violetinė stula naudojama klausant išpažinčių.
Balta spalva – nekaltumo, šventumo, tyrumo bei džiaugsmo simbolis. Šios spalvos liturginiai rūbai dėvimi Viešpaties, Marijos, angelų, šventųjų šventėse, per Švč. Sakramento pagarbinimo apeigas ir procesijas, teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Santuokos, Kunigystės, Ligonių sakramentus. Taip pat šventinant paminklus, įvairias devocionalijas, laiminant namus, automobilius bei kitas transporto priemones, kalėdojimo metu, laiminant šeimas, giedant litanijas ir t. t.
Raudona spalva žymi ugnį, kraują, meilę ir auką. Ji tinka Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventei, apaštalų, kankinių šventėms ir minėjimams, Verbų sekmadieniui, Šventojo Kryžiaus išaukštinimo pamaldoms Didįjį penktadienį, apmąstant Kryžiaus kelią, Žemaičių Kalvarijos kalnų procesijoje.
Juoda spalva liturgijoje beveik nebenaudojama. Ji reikšdavo gedulą, baigtinumą. Seniau būdavo naudojama per laidotuves ir meldžiantis už mirusiuosius, Vėlinių proga. Vienoj kitoj bažnyčioj dar galima pamatyti šios spalvos senus liturginius rūbus. Tačiau Bažnyčios praktikoje juodą pakeitė violetinė spalva, kuri liudija, kad net didžiausio skausmo ar netekties metu iš Dievo kyla viltis ir paguoda, ir žmogus kviečiamas krikščioniškai pakelti atsiskyrimo skausmą.
Rožinė spalva (dar vadinama sausos rožės spalva) naudojama vos keletą kartų per metus: trečiąjį advento sekmadienį (džiaugsmo sekmadienį – Gaudete) ir ketvirtąjį gavėnios sekmadienį (Laetare). Šie sekmadieniai paženklinti džiaugsmingo laukimo, kviečia džiūgauti Viešpaties vardu minint priartėjusius išganymo slėpinius. Todėl violetiniai arnotai pakeičiami rožiniais, suteikiant daugiau šviesios vilties.
Kun. dr. Andrius Vaitkevičius
