01
05 /
2013
2013 m. gegužę į Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią iškilmingai grįžta XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje tapyta Dievo Motinos ikona. Tai ne tik vienas seniausių molbertinės tapybos pavyzdžių, bet ir paveikslas, garsėjantis stebuklingomis malonėmis.
Dievo Motinos ikoną iš „Maskvos karų“ atsivežė LDK artilerijos generolas, Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis (? – 1683 m.). Po Motiejaus mirties jo sūnus Vincentas Dumblių dvare buvusį atvaizdą atidavė Seinų dominikonams. Vienuoliai jau turėjo stebuklais garsėjančią Marijos statulėlę, todėl ikoną 1684 m. dovanojo Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Patekusi į katalikų bažnyčią, ikona tapo kultiniu atvaizdu. Nuo 1684 m. Vilniaus dominikonų vienuolyne pradėti liudyti Lukiškių Dievo Motinos atvaizdo dėka patirti stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje „Mistinis fontanas“. Lukiškių Dievo Motina kabojo Didžiajame altoriuje, papuošta aptaisais ir votais.
Meninės genezės tyrimai
Atnaujinant atvaizdą atviros nuo aptaisų vietos būdavo pertapomos pagal vakarietiškos tapybos pavyzdžius. Lukiškių Dievo Motinos veidas kito, ir minėtoje knygoje aprašyta atvaizdo kilmė dėl vėlesnių autentiškos tapybos užtapymų negalėjo būti nei patvirtinta, nei paneigta.
Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre 2008–2012 m. vykdyta kūrinio restauracija paskatino atlikti naujus atvaizdo meninės genezės tyrimus. Nustatyta, kad Lukiškių Dievo Motinos ikona yra XV a. pabaigoje Rusijoje labai išplitusio Smolensko Hodegetrijos ikonografinio tipo. Atidengtos ikonos kompozicija, piešinys, tapybos pobūdis ir technika leidžia ją sieti su XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Vidurio ir Šiaurės Rusijoje žymiausia Maskvos, arba Dionisijaus, ir jo aplinkos mokykla, vadinamuoju „dionisiškuoju stiliumi“.
Lukiškių ikoną su XVI a. pradžios Dionisijaus, arba Maskvos, mokykla sieja Dievo Motinos ir Jėzaus figūrų proporcijos, maforijaus dengiamos galvos ir pečių siluetas, kuris, palyginti su vėlesnėmis to paties tipo ikonomis, yra specifinės formos. Artimi Dionisijaus tapybos mokyklai Marijos veido bruožai: didelių akių, siauros ir ilgokos nosies bei smulkių lūpų proporcijos, stamboka smakro forma. Panašios Jėzaus galvos ir itin smulkių veido bruožų proporcijos, tiksliai atitinkančios iš Bizantijos Rusijos meistrų perimtus ikonų tapybos kanonus. Charakteringas veržlus Dievo Motinos maforijaus krašto klosčių piešinys aplink veidą, paties veido vos palinkusi padėtis, jo dailus ovalas, santykis su indigo mėlynos spalvos galvos apdangalo linkio linija…
Ikonos vaizdinė struktūra grįsta kartote, kanonu, kurio parinkimas iš esmės koduoja jos suvokimo kelią. Todėl ikonos estetika tarsi „išvalyta“ nuo empirizmo, nuo atsitiktinumo tam, kad atvertų archajiškos, „laiko patikrintos“ atvaizdo struktūros spinduliuojamą sakralumo patirties galimybę.
Ikonografinio modelio simbolinė prasmė
Kiekvienoje garsioje ikonoje slypi jos ikonografinio modelio simbolinė prasmė. Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas nutapytas pagal Rusijoje garsios Smolensko Hodegetrijos provaizdį. „Hodegetrija“ vaizduoja Dievo Motiną su Emanueliu – Įsikūnijusiu Žodžiu: Kūdikis vienoje rankoje laiko Šventojo Rašto ritinėlį, o kita laimina. Marija viena ranka laiko Dievo Sūnų, o kita rodo į Jį, tarsi nukreipdama žvelgiančiojo maldą į Išganytoją.
Pagal tradiciją Hodegetrijos provaizdis yra paties šv. Luko tapytas Marijos atvaizdas, kuris V a. iš Šventosios Žemės buvo atvežtas į Konstantinopolį ir patalpintas imperatorienės Pulcherijos pastatydintoje šventovėje prie Hodegono vienuolyno. Pats Hodegetrijos vardas atsirado IX a., greičiausiai nurodant ikonos buvimo vietą Hodegono šventovėje, kurios etimologija, savo ruožtu, siejama su šventovės vietoje buvusiu gydančiu šaltiniu ir graikiškąja žodžio „Palydovė kelyje“ reikšme. Pagal legendą pati Marija prie Hodegono šaltinio atvedusi du akluosius, kurie plaudami akis jo vandeniu atgavę regėjimą.
Mistinių malonių šaltinis
Konstantinopolyje Hodegetrija buvo gerbiama kaip miesto saugotoja ir gynėja, jos ikonos buvo kabinamos ant miesto sienų, nešamos karo pergalių procesijose. Seniausios Smolensko Hodegetrijos, datuojamos XI a., ikona neišliko, apie ją žinoma tik iš rašytinių pasakojimų. Atvaizdas į Rusiją patekęs 1046 m., kai graikų imperatorius Konstantinas IX Porfirorodnis (Monomachas) išleido savo dukrą Aną už Černigovo kunigaikščio Vsevolodo Jaroslavičiaus, dovanodamas ikoną kaip palaiminimą. Po Vsevolodo mirties paveldėjimo teise ikona atiteko sūnui Vladimirui Monomachui. Pastarasis 1101 m. Dievo Motinos garbei Smolenske pastatydino šventovę – Dievo Motinos Užmigimo soborą, kur pernešė ir ikoną. Nuo tada graikiškoji ikona imta vadinti „Smolensko“. Iš daugybės per šį Hodegetrijos atvaizdą įvykusių stebuklų žymiausias 1239 m. Smolensko išgelbėjimas nuo totorių. 1398 ar 1400 m. Smolensko ikona buvo pervežta į Maskvą ir didžiųjų kunigaikščių Apsilankymo (Blagoveščienije) soborą. Manoma, kad tai įvyko, kai Smolensko Kunigaikštis Jurijus Sviatislavičius, metraštyje vadinamas „Jurga“, bėgo nuo lietuvių, Maskvos kunigaikščiui atidavė iš Smolensko išsivežtas ikonas, tarp jų ir stebuklinga relikvija laikomą Hodegetriją. Kai kuriuose šaltiniuose pasakojama, kad ikoną iš Smolensko į Maskvą atgabenusi Vytauto Didžiojo duktė Sofija. Kitur teigiama, kad XV a. rusų-lietuvių karuose Švitrigaila Boleslovas, pereidamas į rusų pusę, Maskvos kunigaikščiui Vasilijui II padovanojęs pagrobtas Smolensko ikonas, tarp kurių buvo ir garsioji Hodegetrija. 1456 m. Smolensko valdovui ir gyventojams prašant, Maskvos kunigaikštis Vasilijus atidavė stebuklingą Smolensko Dievo Motinos ikoną, pasilikęs jos kopiją. Manoma, jog Smolenskui sugrąžintoji galėjo tapti daugelio XV a. pabaigoje Maskvos aplinkoje paplitusių Hodegetrijos tipo ikonų provaizdžiu. Vieną jų turime ir mes – tai Lukiškių Dievo Motina.
Atsidūrusi Vilniaus dominikonų bažnyčioje, ikona niekada nebuvo tituluojama Smolensko Hodegetrija, „Mistiniame fontane“ ji vadinama „Gailestingumo Motina“, „Mistiniu malonių šaltiniu“. Požiūrį į atvaizdą paliudija ir kopijos. Pvz., XVIII a. freskoje ant Lukiškių bažnyčios fasado Dievo Motina vaizduojama ne su rudu maforijomi kaip ikonoje, bet su tamsiai mėlynu apsiaustu ir raudona suknele, kaip būdinga Vakarų Europoje paplitusiam Romos Santa Maria Maggiore Hodegetrijos tipui. Šiame kontekste norisi prisiminti ir vieną minėtoje Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knygoje aprašytą stebuklą:
„Tų pačių metų to paties mėnesio 7 dieną JM-ė ponia Ona Riklickienė, bučiuodama tą paveikslą, pamanė sau, kad jis nėra stebuklingas (o tai todėl, kad jis rusiškos tapybos) – ir štai naujas stebuklas! Dievas ją kaipmat nubaudė sunkia liga, dėl kurios ji prarado žadą. Išnešta iš bažnyčios, aplinkiniams matant tokią aiškią Dievo bausmę, po nemažo laiko tarpsnio kažkiek atsitokėjusi, ji visų akivaizdoje susikrimtusi ir atgailaudama pasipasakojo apie aną savo mintį ir, pripažindama savo nuodėmę bei padarytą klaidą, tos pačios Gailestingosios Motinos paprašė sveikatos, visus ten buvusius įpareigodama josios intencija sugiedoti Angelo pasveikinimą; vos tai buvo padaryta, ji iš karto pradėjo atsigauti. Šitai ji paliudijo prisiekusi.“
Tai vienintelis stebuklų knygoje aprašytas matymo ir tikėjimo ar žinojimo ir tikėjimo konfliktas. Rusiškos tapybos ikona XVII a. pabaigos vilnietei sukėlė nepasitikėjimą. Bučiuodama paveikslą, ji ėmė vertinti ir su stebuklingumo galia sieti jo galbūt regimai atpažintą ar iš pasakojimų žinotą kilmę. Taip atvaizdo tapybos vertinimas (menotyrinis momentas) sutrikdė stebuklais garsėjančio atvaizdo ir tikinčiojo santykį. Ši istorija moko, jog nevalia stebuklingojo atvaizdo laikyti iki galo pažiniu meno kūriniu, nes jo regimybės vertinimas gali sukelti pragaištingą abejonę jo statusu. Ir dabarties atvaizdo teoretikai pripažįsta, jog kiek netyrinėtum, ikonos prigimtinė paslaptis, jos skatinamas sakralumo ilgesys neišnyksta, o jų galia „žvelgti“ ir „dalyvauti“ mūsų patirtyje nepaneigiama.
Dr. Tojana Račiūnaitė
