Madona su Kūdikiu

Škotų tapytojo Viljamo Daiso (William Dyce, 1806–1864) kūrinys „Madona su kūdikiu“, sukurtas 1845 m., patraukia mūsų žvilgsnį vaizdo įtaiga. Švariomis linijomis, sodriu koloritu, išgryninta natūralistine maniera pavaizduota jaunutė Mergelė Marija. Vienoje rankoje, švelniai priglaudusi, ji laiko Kūdikėlį Jėzų, kitoje – atverstą Bibliją, į kurią nukreiptos ir Kūdikėlio akys. Smalsus žiūrovas norėtų sužinoti ir jų skaitomą Šventojo Rašto vietą, o realistiškai ir detaliai perteiktos kūrinio detalės leidžia šį smalsumą patenkinti. Tai Izaijo knygos 11 skyrius, kuriame kalbama apie Jesės giminę: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras.“ Ta atžala – mesijinis Karalius. Taip pabrėžiama ne tik Kristaus atėjimo misija, bet ir jo genealogija, siejama su Jesės giminės medžiu, kurio viršūnėje – šv. Juozapas, Mergelės Marijos sutuoktinis ir juridinis Kristaus tėvas, nes kilmė anuomet buvo nurodoma pagal vyrišką liniją. Jesės medyje dailininkai įkurdindavo ir Mergelę Mariją su Kūdikiu, taip norėdami pabrėžti jos vaidmenį pagimdant Dievo Sūnų. Viljamas Daisas šį vaidmenį taip pat nurodo, tik kitokiu būdu. Atidžiau pažvelgę į Kūdikėlio figūrą paveiksle, galime pamatyti ne tik į Bibliją nukreiptas jo akis, bet ir subtilų, į Motiną nukreiptą piršto gestą, kuris nėra atsitiktinis. Kitos kūrinio simbolinės detalės, tokios kaip raudona Mergelės Marijos suknelė ir baltas galvos apdangalas, irgi turi savo reikšmę, tradiciškai siejamą su meile ir kančia bei skaistumu.

Figūras dailininkas įkurdina idealizuoto peizažo fone, kuris žiūrovo akiai turėtų būti malonus dėl įvairovės: nedidelės lygumos, medžių žaluma, kalvelės ir tolumoje boluojantys kalnai. Profesionaliai sukurtas perspektyvinis vaizdas suderintas su spalviškai iliuziniu gylio sprendimu. Pirmame plane panaudoti šilti rudai gelsvi atspalviai, kurie mums psichologiškai atrodo artimesni nei migloti toliai su šaltų melsvų spalvų gama. Tapysena glotni, o Mergelės Marijos veido ir Kūdikėlio figūros traktuotėje teptuko pėdsakai tarytum visai išnyksta. Tokiomis priemonėmis sukuriamas ištobulintas, atrodytų, idealaus vaizdo įspūdis, kuris meninių idėjų lauke mus nukelia į Renesansą (XV–XVI a.), kai Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) stebino pasaulį subtiliais šviesotamsos sprendimais (sfumato), mįslingais veikėjų gestais, neįtikėtina miglotų tolių iliuzija, o Rafaelis (Raffaello Sanzio) kėlė žavesį gebėjimu perteikti švelnų emocinį ryšį tarp Madonos ir Kūdikio, rasdamas vis naują šios scenos sprendimą. Neatsitiktinai lygindami Viljamo Daiso kūrinį su Rafaelio darbais, pastebėsime nemažai panašumų, ypač su pastarojo nutapytomis vadinamosiomis Tempių ir Kauperio Madonomis (Madonna Tempi, Madonna Cowper, 1508). Vis dėlto neskubėkime škotų dailininko nuvertinti, priskirdami jį manieringų Rafaelio sekėjų ratui. Viljamas Daisas gyveno tuo laikotarpiu, kai meninių krypčių kaita vis intensyvėjo, o kūrėjai, prieštaraudami dogmatinėms akademizmo taisyklėms, ieškojo meno atsinaujinimo šaltinių. Vieniems tai buvo naujai atrastas ir dar neišnaudotas nuojautų, poetikos, jausmų pasaulis, kitiems – plačios romantizmo literatūros erdvės, o saujelei į Viljamą Daisą panašių menininkų – noras sugrąžinti į dailę religiją, kad kūriniai naujai ir paveikiai prabiltų į žiūrovą. Tokius siekius puoselėjo dvi XIX a. dailininkų grupės – 1809 m. Vienos dailės akademijos studentų įkurta Šv. Luko draugija, dar vadinama nazarėnais, ir 1848 m. Londone susibūrusi Prerafaelitų brolija. Su abiejų šių grupių veikla yra susijęs ir Viljamas Daisas, tad jo atsigręžimas į Rafaelio kūrybą buvo programinio siekio dalis.

Viljamas Daisas gimė 1806 m. rugsėjo 19 d. Aberdyne, Škotijoje, daktaro Viljamo Daiso (William Dyce) ir Margaretos Čalmers (Margaret Chalmers) šeimoje. Gabus jaunuolis mokėsi Marišalio koledže, kurį baigęs nusprendė studijas tęsti dailės srityje, pasirinkdamas Karališkąsias Edinburgo ir Londono akademijas. Kaip ir daugelis tuometinių jaunų menininkų, įgūdžius tobulino Romoje, viename svarbiausių meno centrų. Ten jis lankėsi 1825 m. ir 1827 m. Manoma, kad antrosios kelionės metu susipažino su Nazarėnų grupės nariais Johanu Frydrichu Overbeku (Johann Friedrich Overbeck) ir Julijumi Šnoru fon Karosfeldu (Julius Schnorr von Carolsfeld). Šios grupės dailininkai iš Vienos buvo persikėlę į Romą, kurį laiką (1810–1812) gyveno ir kūrė apleistame Šv. Izidoriaus vienuolyne. Savo apranga ir elgesiu jie demonstravo Viduramžių kultūros tradicijas, uolų religingumą. Dėl keistos išvaizdos – ilgų per vidurį perskirtų plaukų ir plačių apsiaustų – vietiniai juos praminė nazarėnais. Pažintis su šios grupės nariais Viljamui Daisui buvo svarbi. Čia jis užsikrėtė religijos atnaujinimo dailėje idėjomis, paniro į XV a. meistrų, ypač ankstyvojo laikotarpio Rafaelio kūrybos, tradicijų atgaivinimą. Pamėgtą portretinę tapybą vis dažniau pradėjo keisti religiniai siužetai. Tokių idėjų kontekste ir gimė čia pristatomas jo kūrinys „Madona su Kūdikiu“, kurį 1845 m. už 80 svarų įsigijo princas Albertas ir įkurdino Bakingamo rūmuose. Netrukus paveikslą perkėlė į Osborno rezidenciją Vaito saloje, kur jis rado savo vietą karalienės Viktorijos miegamajame. Karalienei kūrinys labai patiko, ji sakė, kad tai „gražiausias Madonos ir Kūdikio paveikslas, kurį Daisas sukūrė visai kaip senas meistras, ir Rafaelio stiliumi – toks tyras ir nuostabiai nutapytas“. Savo susižavėjimą ji išreiškė ne tik žodžiais, bet ir sukurdama pastelinę šio kūrinio kopiją. Karališkoji pora, įvertinusi Viljamo Daiso meistrystę, pateikė jam dar keletą užsakymų. Vienas jų – „Šv. Juozapas“ (1846), sumanytas kaip porinis variantas „Madonai su Kūdikiu“, įgyvendinant sumanymą pakabintas greta jo karalienės miegamajame. Kitas užsakymas buvo monumentalesnis – tai Osborno rezidencijos laiptinės freska, vaizduojanti alegorinę sceną, kai Neptūnas perduoda Britanijai jūrų imperiją (1847).

Jungtinės Karalystės dailės istorijoje menininkas vertinamas ir dėl kitų kūrinių, pirmiausia dėl freskų ciklo, sukurto po gaisro atstatytuose Vestminsterio rūmuose ir vaizduojančio alegorizuotas scenas iš karaliaus Artūro legendų. Jo palikimas siejamas ir su 1848 m. Londone įsikūrusia Prerafaelitų brolija, kurios programiniai siekiai buvo artimi nazarėnams – jie irgi orientavosi į Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailę bei buvo įsitikinę, kad po Rafaelio tapyba ir skulptūra išsigimė, buvo suvulgarinta, neteko dvasingumo. Kartais Viljamas Daisas įvardijamas kaip ankstyvasis prerafaelitų idėjų pranašas, vėliau natūraliai įsiliejęs į jų gretas ir sukūręs dar keletą įsimintų kūrinių, tokių kaip „Dovydas dykumoje“ (apie 1860) ar „Beatričė“ (1859).

Doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė

• »