Malda – gyvas organizmas mano gyvenime

Žadėjome, kad šioje rubrikoje savo maldos patirtimi dalysis ir dvasininkai, vienuoliai, ir įvairaus amžiaus bei profesinių pasauliečiai. Šį kartą apie tai, kaip į gyvenimą atėjo ir keitėsi malda, pasakoja katechetė, tikybos mokytoja Milda Švelnienė.

Malda – gyvas organizmas mano gyvenime

Malda į kiekvieno žmogaus gyvenimą ateina skirtingais keliais, skirtingu laiku, skirtingomis dozėmis.

Malda į mano gyvenimą atėjo mažais žingsniais, įvairialype forma, marga struktūra. Niekada kasdienė mano malda nebuvo ilga – dar neįvaldžiau pusvalandžio ar valandos asmeninio pokalbio su Dievu meno. Aišku, labai gera ir lengva melstis kartu su kunigu bendruomenine šv. Mišių malda, ir visai kas kita – asmenine.

Anksčiau nemėgau rožinio maldos. 2007 m. vykstant į piligriminę kelionę po Medžjugorjos ypatingas vietas daug meldėmės rožinį – man tai buvo kančia ir nepriimtina maldos forma. Dar po kelerių metų rožinio karoliukai vis dažniau paliesdavo mano pirštus, o slėpiniai – lūpas ir protą. Šiandien jau keleri metai kaip esu įsipareigojusi Gyvojo Rožinio „Perekšlių“ grupelės narė. Kiekvienas vakaras, kai nevykstu į miestą ir nekalbu šios maldos mašinoje, yra skiriamas slėpiniui ir dienos įvykių ar darbų apmąstymui, padėkai, sielos pamaitinimui.

Tai kokia mano diena su malda ir su Dievu? Ryte – trumpas darbų sąrašo Dievui pateikimas ir trumpas prašymas juose dalyvauti, padėti įveikti savo ydas, netobulumus. Dieną – tik trumpos ramybės minutės, kai atsiprašai, dėkoji, prisimeni šalia esančius, jų problemas įpini į bendrą mąstymą. Vakare – jau gilesnis ir ilgesnis širdies atvėrimas Švč. Trejybei, meldžiantis tradicinėmis maldomis ir rožinio malda. Tai Dėkojimo ir Šlovinimo laikas.

Patirtis man sako, kad reikia melstis ir nepailsti, kad dvasia tvirtėtų ir nepamirštų patirto gėrio.

2012 m. lapkričio 17 d. pasaulinėje Lyderystės konferencijoje Klaipėdoje į rankas pakliuvo skrajutė su Rytmečio malda. Ji mano kambaryje atsirado ant darbo stalo ir jau keleri metai yra įvadas į dienos pradžios darbus. Štai jos tekstas:

Dieve, štai išaušo nauja diena.
Iš naujo atsiduodu Tau ir pasižadu atlikti tai,
ką esi man numatęs,
Tau statant ir ugdant savo Bažnyčią visame pasaulyje.
Esu sujaudinta, kad atsimeni mane ir nusprendei naudoti
šiame didingame gyvybę teikiančiame
ir pasaulį iš pagrindų keičiančiame darbe.
Šiandien su džiaugsmu aukoju Tau:
SAVO MEILĘ, ŠIRDĮ, TALENTĄ, ENERGIJĄ,
IŠRADINGUMĄ, IŠTIKIMYBĘ, IŠTEKLIUS IR PADĖKĄ.
Atsiduodu Tau visa širdimi ir pasižadu atlikti tai,
ką esi man numatęs,
kad Tavoji Bažnyčia atsiskleistų ir suklestėtų šiame pasaulyje.
Iškelsiu ir aukosiu Tau tik tai,
kas geriausia, nes Tu to vertas.
Tavo Bažnyčia irgi verta tik to,
kas geriausia, nes ji yra pasaulio viltis.

Tai malda, kuri labai padeda nešti savo gyvenimo kryžių.

Prieš metus draugų dovanotas „Magnificat“ maldynėlis labai „užkabino“, palietė širdį savo meditacijomis, tad irgi tapo maldos įrankiu, kasdien atgaivinančiu sielą, vakarais vėl vedančiu į santykį, į save.

Tikybos mokytoja, katechetė Milda Švelnienė

• »