Marija adoruoja kūdikėlį Jėzų

„Magnificat“ viršelis yra kaip bažnyčios fasadas – pirmas slenkstis į maldos laiką, parengiantis mūsų vidinį pasaulį tam, kas mūsų dar laukia. Vizualinio slenksčio misija – ne užminti mįsles, bet jutimais ir vaizduote priartinti prie esminio atvaizdo, kurį siekiame regėti. Todėl, paėmę į rankas šį leidinį, savo maldą galime pradėti nuo trumpos meno kūrinio kontempliacijos. XX a. pr. religijos filosofas ir liturginės reformos pradininkas Romanas Gvardinis (Romano Guardini) rašo: „Autentiškas santykis su meno kūriniu yra būti tyloje, susikaupti, įeiti ir matyti budriais jutimais ir atvira siela, atgimti.“ Anot jo, pagrindinis kontempliacijos uždavinys yra atjauta.

Paveikslas „Marija adoruoja Kūdikėlį Jėzų“, 1500–1510 m. nutapytas tempera ant 152×107 cm drobės, šiuo metu saugomas Dresdeno (Vokietija) Senųjų meistrų paveikslų galerijoje. Paveikslo autorius – vėlyvojo Renesanso dailininkas Džovanis Ambrodžas Bevilakva (Giovanni Ambrogio Bevilacqua) – gimė 1474 m. Milane; daugiausia kūrė Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ir šventaisiais atvaizdus, bažnyčių freskas gimtajame mieste ir jo apylinkėse.

Skėtis. Ikonografiškai paveiksle suliejami trys Išganymo istorijos siužetai: Dievas Tėvas siunčia į pasaulį savo vienatinį Sūnų, angelas apreiškia Marijai jos misiją, gimsta Jėzus. Dievo Motina yra tarsi ašis tarp Dangaus ir Žemės, tarp Sūnaus išsiuntimo ir Jėzaus gimimo. Ankstyvaisiais krikščionybės metais bazilikų apsidžių mozaikose Jėzaus įsikūnijimui išreikšti buvo naudojama archetipinė forma – skėtis. Apsidės viršuje vaizduota pusė dangaus sferos, iš kurios link dangaus ašies – Nukryžiuotojo – išnirusi Dievo Tėvo ranka. Vienas tokių vėlyvųjų pavyzdžių yra Šv. Klemenso bazilikos Romoje apsidės mozaika, sukurta XII a.

Bevilakva skėčio skliautą formuoja iš septynių angelų, „kuriems leista tarnauti Viešpaties Šlovės akivaizdoje“ (Tob 12, 15). Klūpėdami ant debesies, jie laiko užrašą lotynų kalba: Gloria in excelsis Deo. Et in terra pax hominibus bonae voluntatis – „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!“ Šis skliautas panašus į ciboriją, esančią virš altoriaus. Aukščiau angelų pavaizduotas Dievas Tėvas, kairėje rankoje laikantis sferą su kryželiu – pasaulio, kuriame įsikūnijęs Viešpats, simbolį, o už jo raudoname fone – „dangaus Jeruzalė su nesuskaitomais tūkstančiais angelų“ (Žyd 12, 22). Šiame paveiksle skėčio ašis yra Marija.

Švč. Mergelė Marija. Nors Šventoji Dvasia nepavaizduota atskiru simboliu, bet jos kupina Mergelė Marija, kurios sukryžiuotų rankų padėtis liudija tariamą „TAIP“: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Paprastai Kūdikėlį adoruojanti Marija vaizduojama sudėjusi rankas maldai, o ne ant krūtinės. Tačiau šioje scenoje ypač svarbus vaidmuo tenka Marijos Nekaltajam Prasidėjimui, kuris Išganymo istorijoje pirmą kartą atskleidžiamas angelo apreiškimo metu. Norėdamas visapusiškai perteikti Dievo įsikūnijimo paslaptį, Bevilakva vaizduoja Mariją, adoruojančią Kūdikį. Tai primena pranciškonų išpopuliarintą prakartėlę, kurios 800 metų jubiliejų minime šiais metais. Tas pats autorius, tik kiek anksčiau, aliejumi ant medinės lentos nutapė mažesnį to paties siužeto paveikslą, šiuo metu saugomą Pavijos muziejaus Malaspinos galerijoje Italijoje. Šiame kūrinyje visas dėmesys skiriamas tik Dievo Motinai, adoruojančiai Kūdikėlį Jėzų gėlių fone. Iš jos lūpų išeina lotynų kalba užrašyti žodžiai: Filius meus es tu ego hodie genui te – „Tu esi mano Sūnus, aš tave šiandien pagimdžiau.“

Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos vaizdavimas buvo paplitęs ir iki 1854 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Mažesnieji broliai pranciškonai, kurių pašaukimas įsišaknijęs į Marijos paslaptį, itin išpopuliarino šį pamaldumą, oficialią formą įgijusį 1476 m., kai šiam ordinui priklausęs popiežius Sikstas IV gruodžio 8 d. įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, tą dieną konsekruodamas Siksto koplyčią Vatikane.

Mūsų aptariamame paveiksle baltą Dievo Motinos tuniką dabina lotynų kalba užrašyti aukso spalvos žodžiai PAX – „TAIKA“ su auksine karūna. Mergelė Marija Karalienė pagimdė Dievo Sūnų, Taikos Kunigaikštį, kurio Karalystei nebus galo. Kreipiniu „Karaliene Taikos“ užbaigiama Švč. Mergelės Marijos litanija, kuri išpopuliarėjo Loreto Dievo Motinos šventovėje kaip tik tada, kai buvo sukurtas šis paveikslas. Visą vaizduojamą paslaptį apvainikuoja lotyniškas užrašas apačioje: Virga Jesse floruit: Virgo Deum et hominem genuit: pacem Deus reddidit, in se reconcilians ima summis – „Jesės lazda pražydo, Mergelė Dievą ir Žmogų pagimdė; Dievas taiką grąžino, savyje sutaikinęs tai, kas žemai ir kas aukštai.“ Juo pasakoma, kokiu būdu bus pasiekta taika – Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, mūsų atpirkimu ant Kryžiaus, ant pražydusios Jesės lazdos. Šiuos žodžius giedame šv. Mišiose per Jėzaus gimimo šventę, užbaigdami skambiu Alleluja.

Kūdikėlis Jėzus. Marija adoruoja Kūdikėlį Jėzų, nuogą gulintį ant žolės spinduliuojančioje mandorloje, kuri jį išskiria iš aplinkos. Dešinės rankos pirštu, pridėtu prie burnos, jis kviečia nutilti, o kaire priima Dievo Motiną. Apreiškimo metu Marija išgirdo Dievo Žodį tyloje, ir Jėzus gimė nakties tyloje. Jo gyvenimo tylą perskrodžia tik žodžiai, ištarti šventykloje jį suradusiai motinai: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Vėliau „jis buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“ (Iz 53, 7). Ikonose prisikėlęs Kristus vaizduojamas auksinėje mandorloje, kurią Bevilakva tapo spinduliuojančią ir išdekoruotą smulkiais žvyneliais. Pirmas pavasarį pražystantis medis yra migdolas, jo vaisiai yra ovalo formos, kuri suformuota iš dviejų apskritimų, reiškiančių dvigubą Jėzaus prigimtį. Ši forma taip pat primena žuvį, graikiškai ichthys, pirmaisiais amžiais naudotą Jėzaus akronimą: I(esous), Ch(ristos) Th(eou) H(uios) S(oter) – „Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas.“

Peizažas. Jėzaus atėjimas vizualiai prasiskverbia pro gamtos, Renesanse laikytos dvasine realybe tarp to, kas regima ir neregima, membraną. Dangūs ir kalvos prasiveria. Tačiau toks gamtos vaizdavimas nėra įprastas, už Marijos su Kūdikiu – du tarpusavyje nesusiję gamtos peizažai, jie ne tik neatitinka šių figūrų proporcijų, bet ir atrodo netikroviškai. Pirmame plane esančios figūros ne susilieja su fonu, bet išsiskiria. Viršutiniame peizaže – pavieniai keliukai, kuriais eina vienuoliai, bažnyčių ir vienuolynų pastatai, tolumoje matyti ežeras, apsuptas kalnų, o valtyse plaukioja žvejai. Apatiniame peizaže – Žemės rutulio paviršių primenanti pieva, atskirta nuo viršutinio peizažo žydinčiais rožių krūmais. Taigi, jei pridėsime užrašus laikančius angelus, iš viso matysime keturis planus, kurie tarpusavyje nesutampa, laužo centrinę perspektyvą ir kuria mistinę, antgamtišką atmosferą.

Vaizduotė. 1432 m. humanistas Leonas Batista Albertis (Leon Battista Alberti) savo traktate apie tapybą rašė, kad paveiksluose matome ne tai, ką paprastai regime plika akimi, bet tai, ką matome savo vaizduotėje. Šis tikroviškumo ir netikroviškumo efektas, ikoniškumas ir realistiškumas kuriamas tam, kad suaktyvintų suvokėjo vaizduotę, kurioje prasmės atvaizdas išnyra pats. Šis pamaldumo atvaizdas kyla iš imanencijos, iš vidaus. Menininko vaizduotės vaisius yra ne dogma, bet jo tikėjimo patirtis. Kūrinys padeda suprasti mūsų vidų, palydi, ugdo tikėjimo kely, išlaisvina realizuotis. Tikintysis jame atranda savo širdies išraišką. Anot Popiežiškojo Grigaliaus universiteto docentės Ivonos Donos Šlobiten (Yvonne Dohna Schlobitten), „Vakarų menas religinę temą pripažino kaip laisvos menininko vaizduotės ir jos begalinių variacijų objektą. […] Šia prasme galima sakyti, kad paveikslas pasirodo kaip langas, kaip įvykio manifestacija.“

Bažnyčia. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Klusniai stovėdama šalia naujojo Adomo – Jėzaus Kristaus, Mergelė yra naujoji Ieva, tikroji gyvųjų motina, savo motiniškąja meile prisidedanti prie jų gimimo ir ugdymo malonės plotmėje. Mergelė ir Motina Marija yra Bažnyčios įvaizdis, tobuliausias jos įgyvendinimas.“ Kai mūsų siela visiškai įsitraukia į tai, kas pavaizduota paveiksle, sutinkame įvykį, kuris išnyra ir sužadina mūsų dvasinius jutimus Eucharistijai. Šio paveikslo protagonistai esame mes – Bažnyčia: „Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir prabilo: „Eikš, aš tau parodysiu jaunąją, Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9).

Mažesnieji broliai pranciškonai. Marija pavaizduota kaip pašvęstųjų idealas, kaip besiklausiančios širdies atvaizdas: „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“ (Gg 4, 12). Šis paveikslas, kontempliuojamas pranciškonų vaizduotėje, jiems priminė savąją širdį, kuri turėjo būti uždara ir tyra vieta, į kurią tik Kristus galėjo įeiti.

Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Bažnyčios kultūros paveldo doktorantė
Rūta Giniūnaitė

• «