01
09 /
2015
Marijonų ordinas įkurtas 1673 m. Lenkijoje, Poznanės vyskupijoje, kunigo pal. Stanislovo Papčynskio (S. Papczyński, 1631–1701). Kaip ordinas vienuolija aprobuota 1699 m. Svarbiausias veiklos tikslas — Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kulto skleidimas, jaunimo (ypač iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių) švietimas, mokymas, auklėjimas internatuose, misijos ir rekolekcijos.
Lietuvoje ordinas įsikūrė daugiau kaip prieš 250 metų. Vienuolijos centras – Marijampolė.
Marijonai praeityje
Marijonų praeitis Lietuvoje – turtinga. Jie ypač aktyviai veikė Sūduvos krašte, nuo jų pavadinimą gavo Marijampolės miestas. Nors Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolija buvo įkurta Lenkijoje, tačiau ji – bene lietuviškiausia kongregacija Lietuvoje. Marijonus į Lietuvą pakvietė Prienų seniūno žmona grafienė Pranciška Butlerienė, susirūpinusi pavaldinių sielovada.
1751 m. atvyko pirmasis vienuolis, čekas Voicechas Strachas (Wojciech Strach), apsigyvenęs Starapolėje. Netrukus prie jo prisidėjo kiti broliai. Savo svarbiausiu tikslu, be Nekaltojo Prasidėjimo garbės skelbimo, marijonai pasirinko pagalbą kunigams, maldas už mirštančiuosius ir sielas, kenčiančias skaistykloje, bei švietėjiškos veiklos plėtojimą.
Atvykę prie savo vienuolyno netrukus įkūrė pradinę mokyklą, padėjo aplinkiniams kunigams vykdyti misijas ir vesti rekolekcijas. Gerai mokėdami lietuvių kalbą, pirmiausia pasitarnaudavo vietiniams žmonėms.
XIX amžius marijonams buvo ir plėtros, ir žlugimo amžius. Plėtros, nes sustiprėjo veikiantys vienuolynai, pagyvėjo jų veikla. Vienuoliai dalyvavo sukilimuose, žadino savo parapijiečių lietuvių tautinę savimonę. Jau buvo nemažai marijonų, kilusių būtent iš šių vietovių. Bet 1864 m. marijonų vienuolija caro valdžios buvo pasmerkta visiškam išnykimui. Už pagalbą sukilėliams daugiau nei dešimt dvasininkų buvo išsiųsti į Sibirą. Tarp jų buvo ir marijampolietis tėvas Kristupas Švernickis (Krzysztof Szwernicki), nenuilstantis Sibiro ganytojas, nukeliavęs tūkstančius kilometrų tuo metu didžiausioje pasaulyje parapijoje, apimančioje visą Sibirą – nuo Arkties vandenyno iki pat Kinijos.
Rusijos imperijoje naikinant vienuolynus, marijonams paliktas tik vienas iš aštuonių – Marijampolės vienuolynas. Atrodė, kad jie čia nugyvens paskutines savo dienas. Nepaprastai jaudinantis yra generolo Vincento Senkaus (Senkowski) laiškas, kuriame, jis ruošdamasis mirti rašo, kad jo laidotuvėms reikės dviejų karstų – vieno vienuolijai, o kito jam pačiam.
Tačiau Dievo apvaizda lėmė kitaip. Marijampolės parapijoje krikštytas, netoliese gimęs Peterburgo akademijos profesorius, palaimintasis Jurgis Matulaitis su savo draugu kun. Petru Būčiu nutarė slaptai įstoti į marijonų vienuolyną. Kad viskas neiškiltų viešumon, nutarta atsisakyti baltų abitų, kokius iki tol vilkėdavo marijonų vienuoliai. Pirmasis naujokynas buvo suorganizuotas Šveicarijoje. Labai greitai atsirado kandidatų į palaimintojo Jurgio atnaujintą kongregaciją. Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę, marijonų vienuoliai sugrįžo į caro valdžios iš jų atimtus vienuolynus.
Lietuvoje atsinaujinusios marijonų vienuolijos centru natūraliai tapo Marijampolė. Tarpukario laikotarpiu marijonai darbavosi taip pat Ukmergėje, Kaune, Žemaičių Kalvarijoje, Panevėžyje ir kt. Marijampolės vienuolyne būdavo net daugiau kaip 100 vienuolių – dvasininkų, brolių, kandidatų. Čia gana aktyviai veikė leidykla, spaustuvė, dirbtuvės ir profesinė mokykla, kurioje jauni vaikinai galėjo įgyti profesiją.
Vienuoliai vadovavo berniukų gimnazijai. Dėl aukšto mokymo lygio ji turėjo gerą reputaciją, joje buvo parengta daug jaunuolių, vėliau pasirinkusių dvasininko kelią ir tapusių marijonais. Marijampolės vienuoliai vesdavo misijas, rekolekcijas ne tiktai Lietuvoje. Vienas iš pirmųjų marijonų vienuolynų po atnaujinimo 1913 m. įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marijonai rūpinosi emigrantų iš Lietuvos sielovada Čikagoje, vėliau Anglijoje ir Argentinoje.
Gražią darbuotę Lietuvoje brutaliai nutraukė karas, vokiečių ir sovietų okupacijos. Vis dėlto marijonai ir toliau tarnavo Evangelijai. Vienuolynuose būdavo slepiami nacių persekiojami žydai, o po 1944 m. pagalba ir prieglobstis suteikiami partizanams. Už šią veiklą daugiau kaip 10 marijonų buvo suimti ir ištremti. 1948 m. sovietų valdžia likvidavo visus Lietuvos vienuolynus. Nuo to laiko marijonai turėjo gyventi ir dirbti išsisklaidę. Kunigai tarnavo įvairiose vyskupijose. Broliai vienuoliai, nepaisydami priespaudos ir persekiojimų, toliau ištikimai laikėsi savo pašaukimo. Nedidelė dalis marijonų prasiskverbė į Vakarus ir iš ten įvairiais būdais rėmė savo brolius, kartais vien tuo, kad neleido pasauliui užmiršti Lietuvos Bažnyčios, priverstinai nutildytos ilgiems metams.
Tačiau netgi ir tais metais marijonai netylėjo. Kunigas Vincentas Inkratas tikriausiai buvo vienintelis klebonas, sugebėjęs netgi sovietinio teroro metais pastatyti Lietuvoje naują bažnyčią. Kunigas Pranas Račiūnas talkino leidžiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kunigas Vaclovas Aliulis ugdė būsimus dvasininkus pogrindinėje seminarijoje, redagavo liturgines knygas. Kunigas Pranas Šulskis, sovietų karių peršautas ir nuo juosmens paralyžiuotas, keliasdešimt metų buvo atrama ne tik marijonams, bet ir nesuskaičiuojamai daugybei seserų vienuolių bei jaunimui, kurie jo namuose atlikdavo rekolekcijas ir gaudavo dvasinę paramą.
Marijonai nūdien
Apvaizda vėl pasireiškė, kai 1987 m. šv. Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju marijonų atnaujintoją Vilniaus arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Šis impulsas marijonams suteikė drąsos atgaivinti bendruomenės gyvenimą Lietuvoje. Sugrįžę iš įvairių parapijų, dvasininkai iš naujo kūrė brolių bendruomenes Marijampolėje, Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. Kardinolas A. J. Bačkis pakvietė marijonus dirbti Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje. Keli jauni kandidatai po noviciato Marijampolėje ir studijų marijonų seminarijoje Liubline, Lenkijoje, sugrįžo į Lietuvą ir įgyvendino tarnystės idealą, nurodytą palaimintojo Jurgio: tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. Šiuo metu marijonai dirba Marijampolėje, Kaune, Vilniuje ir Panevėžyje.
Marijampolėje jau daugiau kaip 10 metų veikia marijonų mokykla, tęsianti prieškarines marijonų auklėjimo tradicijas. Mokykla turi savo kapelioną, palaiko ryšius su užsienio mokyklomis, o kiekviena mokslo diena pradedama ir baigiama malda. Taip pat įkurtas Marijonų talkininkų centras – tai marijonų pasauliečių bendradarbių judėjimas. Kauno talkininkai leidžia sekmadienio šv. Mišių tekstus, vaikų katekizmus, knygeles jaunimui ir šeimoms, organizuoja maldos akcijas, globoja Šventojo Kryžiaus relikvijas Šv. Gertrūdos bažnyčioje ir žvakių koplyčią.
Ši apaštališkoji vienuolijos bendruomenė vienija kunigus ir brolius, Dievo pašauktus tarnauti Kristui ir Bažnyčiai. Vienuolijos nariai darbuojasi sielovados ir auklėjimo srityse. Ypatingas vienuolijos tikslas – dėl Dievo bei artimo meilės, nekaltai pradėtajai Marijai vadovaujant ir globojant, su Bažnyčia, Bažnyčioje ir per Bažnyčią uoliai rūpintis, kad visi žmonės visiškai subręstų, ir Kristuje su visais šventaisiais pasiektų amžinąją laimę.
Nors šiuo metu marijonų tarnystė iš pirmo žvilgsnio atrodo kitokia nei marijonų, įsikūrusių prie Šešupės daugiau kaip prieš 250 metų, veikla, tačiau ja aiškiai atsiliepiama į šv. Jono Pauliaus II kvietimą, pasakytą beatifikuojant vienuolijos atnaujintoją palaimintąjį Jurgį Matulaitį: turite eiti pas „naujuosius vargšus“. Jais dabar pirmiausia laikomi žmonės, niekada negirdėję apie Dievą, Jo Gailestingumą arba nesupratę šios žinios.
Parengta pagal kun. Paweło Chudziko MIC straipsnį
www.marijampolesbazilika.lt ir vienuoliai.w.interiowo.pl medžiagą.
