01
03 /
2015
Kodėl Dievui ir Bažnyčiai XIX a. viduryje Prancūzijoje, kai kaip po pavasarinio lietaus dygo naujos vienuolijos, religinės draugijos, prireikė būtent tokios – moterų bendruomenės, kurioje seserys derina kontempliatyvų gyvenimą su švietimo misija? Kokią dovaną, charizmą Viešpats norėjo per šią vienuoliją dovanoti Bažnyčiai ir visuomenei?
Viskas prasidėjo, kai 1836 m. jauna prancūzaitė iš pasiturinčios bankininko šeimos Ona Eugenija Mileret (Milleret, vėliau priėmusi sesers Marijos Eugenijos vardą) kartu su savo teta klausėsi kunigo Lakordero pamokslo Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Neseniai per choleros epidemiją buvo mirusi motina, jaunos merginos galvoje sukėsi begalė tikėjimo ir gyvenimo prasmės klausimų. Ko gero, daug kas bandė atsakyti į jos klausimus, bet kunigo Lakordero pamokslas „pataikė“ į tai, ko troško jos širdis. Jis sakė: abejonė yra tikėjimo pradžia. Ir būtent čia, abejonėse, buvo pradžia. Ona Eugenija Mileret grįžo iš katedros su troškimu padaryti kažką didelio dėl Dievo ir Bažnyčios, kurios ji nelabai pažinojo.
Tuo pačiu metu garsus pamokslininkas ir aktyvus Bažnyčios veikėjas kunigas Kombalo (Combalot) brandino svajonę įkurti moterų vienuoliją, kuri pasišvęstų aristokratiškų šeimų mergaičių auklėjimui. Naujoji vienuolija, kaip troško kunigas, būtų patikėta Mergelės Marijos, paimtos į Dangų, (Maria Assumpta) globai. Kunigas Kombalo netgi turėjo viziją, kad naujos kongregacijos vienuolių abitas turėtų būti violetinis ir baltas: atgailos, atsivertimo ir prisikėlimo ženklas.
Onai Eugenijai ir kun. Kombalo buvo lemta susitikti irgi beveik atsitiktinai. Ji ieškojo nuodėmklausio. O jis, išgirdęs apie kilnų Onos Eugenijos troškimą pašvęsti save Dievui, tiesiog pašoko iš džiaugsmo: „Jūs esate ta, kurią man siuntė Dievas naujos vienuolijos įkūrimui!“ Bet pradžia nebuvo greita, reikėjo pasiruošti. Ona Eugenija vienus metus praleido vizitiečių vienuolyne, kuriame „mokėsi“ vienuoliško gyvenimo ir brandino savo svajonę.
1839 m. balandžio 30 d. Feru gatvėje, šalia Šv. Sulpicijaus bažnyčios, mažame nuomojamame bute, įsikūrė pirmoji seserų bendruomenė. Viskas buvo paprasta ir kartu nuostabu. Yra išlikę įrašai apie pirmąsias šv. Mišias, aukotas vienuolyne jau lapkričio mėnesį, sesuo (nežinome, kas rašė dienoraštį) pasakoja, kad paprasti sienų apmušalai ir iš permatomo spalvoto popieriaus padaryti vitražai koplyčios languose atrodė nuostabūs, bet dar labiau buvo stebėtinas seserų uolumas ir Dievo liejamos malonės jaunai ir mažai bendruomenei. 1841 m. spalio mėnesį bendruomenė įkūrė pirmąją mokyklą, kurioje mokėsi pirmosios dvi asumpcionisčių mokyklos mokinės.
Pradžia atrodo neįtikėtina, beveik neįmanoma. Šiandien pasaulyje yra virš tūkstančio seserų, kurios ir toliau gyvendamos seseriškose bendruomenėse kartu ieško Dievo ir kaip kartu gali geriau atsiliepti Dievo kvietimui – ugdymo misijai. Marijos Dangun Ėmimo seserų dvasingumas kyla iš šv. Augustino tradicijos, kuriuo remiantis broliai ir seserys buriasi į bendruomenes, kad kartu ieškotų Dievo ir jį skelbtų. Pagrindinė vienuolijos misija pasaulyje, o ir čia, Lietuvoje, yra ugdymas. Seserys nuo 2010 m. turi galimybę tarnauti Vilniaus visuomenei per Vilniaus „Versmės“ katalikiškąją gimnaziją, kurią įsteigė kartu su Vilniaus arkivyskupija. Gimnazijoje įgyvendinama asumpcionistinė ugdymo tradicija, kurios ašis yra Įsikūnijimo slėpinys ir kiekvieno asmens palydėjimas į pilnutinį savęs išskleidimą ir savo misijos pasaulyje įvykdymą.
Lietuvoje yra tik viena Marijos Dangun Ėmimo seserų bendruomenė ir nedidelė grupelė seserų. Bet gražios ir jaudinančios istorijos apie seserų asumpcionisčių kelionę į Lietuvą pradžios reikėtų ieškoti prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Tarpukaryje Lietuvoje buvo gausu vienuolijų, o ir pašaukimų į jas netrūko. Norinčios ateiti į vienuolyną merginos turėjo atsinešti kraitį arba turėti išsilavinimą, kuris leistų bendruomenei išgyventi. Dvi dešimtys lietuvaičių, neradusios galimybių, kaip įstoti į vieną ar kitą vienuoliją, esančią Lietuvoje, vieno kunigo pranciškono dėka išvyko į Belgiją ir įstojo į Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregaciją. Šios seserys nugyveno labai paprastą paslėptą gyvenimą: dirbo bendruomenėse, dalyvavo su kitomis seserims misijoje mokyklose ar parapijose įvairiose Europos šalyse: Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Atkūrus Nepriklausomybę jos grįžo į Lietuvą ieškodamos istorinių verpetų išblaškytų savo giminaičių, bet dėl sveikatos ir garbaus amžiaus nebegalėjo apsigyventi Lietuvoje ir iš naujo pažinti šalį, kurią paliko daugiau nei prieš penkiasdešimtį metų. Ši egzodo istorija buvo ženklas, kai kongregacijos vyresniosios po Berlyno sienos griuvimo iškėlė klausimą: ar neatėjo metas kurti bendruomenę Rytų Europoje? Atsakymas buvo aiškus – atėjo, tai turi būti Lietuvoje. Pirmosios seserys asumpcionistės Vilniuje apsigyveno 1993 m., o 1995 m. kardinolas J. A. Bačkis pašventino pirmosios bendruomenės namus, kurie iki šiol yra ne tik seserų, bet visų, kas ieško Dievo, nori mokytis melstis ar gyventi studenčių bendruomenėje, namai.
Sesuo Danguolė Gervytė, RA
