01
05 /
2020
Kartais mūsų skaitytojai klausia, ką reiškia Magnificat, kodėl taip vadinasi kas mėnesį kiekvieno mūsų maldą lydinti knygelė. Dėl to paprašėme ses. Benedicte Rollin RA papasakoti apie šio žodžio kilmę, reikšmę, biblinį kontekstą ir tai, į ką Marijos giesmė savo šlovinančiu „Magnificat“ kviečia mus, šiandienius krikščionis.
Marijos giesmę įprasta vadinti Magnificat, nes tai pirmas jos lotyniško teksto žodis. Panašiai daroma su kitomis Luko evangelijos pirmųjų skyrių giesmėmis, kurios įėjo į Bažnyčios liturgiją: Zacharijo giesmė vadinama Benedictus, angelų – Gloria ir Simeono – Nunc dimittis.
Žodis „magnificat“ reiškia „didina“, arba „aukština“. Jis aidi 49 eil., kai Marija skelbia, kad „didžių dalykų“ jai padarė Visagalis. Kitą vertus, Viešpats žiūri į „savo tarnaitės mažumą“ (48 eil.) ir „pakelia mažuosius“ (52 eil.). Taigi, viena šios giesmės gija yra evangelinis paradoksas, kurį ypač atskleidžia Jėzaus „Palaiminimų“ skelbimas: kas yra mažas ir silpnas, susilaukia ypatingo Dievo dėmesio ir patiria jo meilę, o kas yra galingas ir didelis, turi nusižeminti ir paleisti savo turtus. Senajame Testamente šį dėsnį jau tarp kitų tekstų skelbė Onos giesmė (1 Sam 2, 1–10), kuri yra Marijos giesmės įkvėpimo šaltinis.
Giesmę sudaro dvi dalys, kurias lengva atpažinti: 1) Marija išreiškia savo asmeninę padėką (48–49); 2) Ji tarsi „praplečia“ savo maldą ir skelbia Dievo išganymo universalumą Izraelio tautos istorijos perspektyvoje (50–55). Ši konstrukcija atskleidžia vieną Dievo veikimo dėsnį: jis visiems skiria savo meilę, bet ne „masiškai“, o kiekvienam labai asmeniškai. Ir tai, ką jis daro vienam, yra prasminga visiems ir dėl visų labo. Taigi, esame kviečiami suvokti Dievo meilę mums, bet ir įžvelgti jo meilės apraiškas kitų žmonių gyvenime ir tuo džiaugtis. Juk Magnificat giesmė suskamba Marijos ir Elzbietos susitikimo metu, kai jos atpažįsta ir žavisi Dievo stebuklais, padarytais ir vienai, ir kitai. Tai įprasta dvasinio gyvenimo dinamika: širdis, Dievo meilės paliesta, pamažu atsiveria ir maldoje talpina vis daugiau žmonių, jų grožį, jų skausmus bei nuodėmes. Šlovinimas ir užtarimas auga ir plečiasi kartu. Kontempliacija apima ir Dievą, ir pasaulį.
Marijos asmeninė padėka kupina džiaugsmo, išsiliejančio per kraštus. Jo priežastis – Dievas, patiriamas kaip „mano Gelbėtojas“, kuris „padarė man didžių dalykų“ ir dėl to Marija bus vadinama „palaiminta“. Marijai netrūksta sveikos savivertės! Bet ji atskleidžia tikrojo nuolankumo šaltinį: būdama be nuodėmės, ji visiškai atsiveria Dievo meilės žvilgsniui ir tuo pat metu suvokia ir priima savo pačios mažumą. Jai gera būti mažai. Anot Šv. Augustino „Marijos nuolankumas buvo dieviškos kopėčios, kuriomis jis nusileido į žemę“!
50 eil. skelbia Dievo gailestingumą, kuris nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis Dievo bruožas. Jį patiria tie, kurie jo „bijo“ (biblinėje kalboje, – kurie jį priima tokį, koks jis yra, ir jį nuolankiai garbina). Taigi Marijos giesmė apreiškia procesą, kuris turėtų nuolat mumyse vykti: turėtume suvokti ir nuolat džiaugsmingai priimti Dievo didybę, mūsų mažumą ir nuodėmingumą, taip pat ir Dievo gailestingumą.
Giesmės antroji dalis iš anksto pranašauja apie Jėzaus nuostatas ir elgesį. Jis bus vargšų, atstumtųjų ir mažųjų pusėje. Atidžiai žiūrint į 51–53 eilutes, galima atpažinti tris plotmes, kuriose vyksta dvasinė kova ir kur galime melsti Dievo pergalės mumyse ir pasaulyje. Pirmoji – religinė arba dvasinė plotmė: Dievas išsklaido „išdidžios širdies“ žmones. Minimas subtilus, gilus nuodėmingumas, dažnai paslėptas už gražios išorės – fariziejiškumas. Antroji – politinė plotmė: Dievas „numeta galiūnus nuo sosto“. Sakoma, kad karalius Liudvikas XIV nemėgdavo Magnificat giesmės dėl tos eilutės! Bet kas iš mūsų nėra vedamas garbės ir valdžios (net mažuose dalykuose) troškimo? Trečia – ekonominė plotmė: „Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“ Luko evangelijoje rasime daug aštrių Jėzaus pasakymų apie turtus, – jie pavojingi, nes apgaulingi; jie turi būti skirti dalytis su vargšais.
Kasdien giedama ši giesmė mums primena Evangelijos vertybes ir kviečia jas iš naujo rinktis.
Ses. Benedicte Rollin RA
