01
10 /
2015
Istorinės aplinkybės vienuolijos įkūrimui
Po 1863 m. sukilimo prieš caro valdžią, vienuolinis gyvenimas tradicine forma buvo pasmekrtas nunykti. 1864 m. caro valdžios reforma daugelį vienuolynų uždarė, į kitus uždraudė priimti naujokus, apribojo veiklą. Skatino vienuolių išvykimą už carinės Rusijos teritorijos. Sunaikinta 2/3 vienuolynų. Toks vienuolynų naikinimas sukėlė priešingą reakciją, žmonės jautė vis didesnį vienuolynų poreikį. Pradėta ieškoti naujų kelių, norint praktikuoti vienuolinį gyvenimą. 1874–1895 m. Honoratas Kozminskis OFM Cap, būdamas jautrus visuomenės poreikiams, kūrė neabituotas vienuolijas.
Kapucinus išvarius į Zakročimą (apie 30 km. nuo Varšuvos), vienuoliai pradėjo aktyvią pastoraciją: iškilmingos pamaldos su pamokslais, gegužinės ir birželinės pamaldos, viso gyvenimo išpažintis, nuolatinis kunigo budėjimas klausykloje, prie vienuolyno organizuojamos, kuriamos tretininkų grupės, gyvasis rožinis, įvairios draugijos, brolijos.
Religinis užsidegimas apėmė kaimo merginas. Dažnai jos eidavo išpažinties, dažniausiai pas t. Honoratą. Palaipsniui Honoratas sukūrė joms praktinį regulaminą, tapusį krikščioniškos meilės darbų vadovu ir klausykloje lydėjusį jas dvasiniame gyvenime. Taip po dešimtmečio vadovavimo – daugelis merginų panoro pasirinkti vienuolinį kelią, kuris to meto sąlygomis buvo labai sudėtingas. Honoratas siekė, kad merginoms būtų nesvetimi kaimo žmonių poreikiai. Aplinkybės ir negalėjimas vystyti vienuolinio gyvenimo lėmė t. Honorato naujos koncepcijos (požiūrio) suformavimą: norinčios stoti į vienuolyną kandidatės, vienuolinį gyvenimą turėjo praktikuoti tomis sąlygomis, kurios buvo – be vienuolyno ir be abito. Taip Honoratas įkvėpė iki tol mūsų krašte nežinomą ir naują vienuolinio gyvenimo formą.
Nuo 1877 m. birželio 27 d. iki rugsėjo 16 d. vyko Dievo Motinos apsireiškimai Gietčvalde Varmijoje, tuometinėje Prūsijoje (dabartinė Lenkija). Dievo Motina apsireiškė dviem lenkaitėms. Jos kleve, kuris yra priešais Gietčvaldo parapijos bažnyčią, matė Dievo Motiną, kuri pasakė, kad yra Nekaltas Prasidėjimas. Marija prašė žmonių atnaujinti tikėjimą, kasdien kalbėti rožinį ir nustoti girtuokliauti.
Praėjus metams po apsireiškimų Gietčvalde, Dievo Motinos Rožančinės šventėje 1978 m. trys merginos pasiaukojo Dievo tarnybai – tai Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Kongregacijos įkūrimo diena. Nuo tada prasidėjo palaipsninis Vienuolijos augimas.
1909 m. lapkričio 19 d. Tarnaičių Vienuolija Apaštalų Sosto buvo patvirtinta Decretum Laudis.
Palaimintojo t. Honorato Kozminskio OFM Cap sumanymu Marijos Tarnaičių Kongregacija turėjo turėti keleriopą struktūrą. Jau vienuolijos kūrimosi pradžioje be bendruomenėje gyvenančių seserų egzistavo Marijos tarnaitės, gyvenančios pasaulyje – tėvų namuose arba vienos, atsidavusios savo profesiniam darbui, niekuo neišsiskiriančios, tačiau per pasišventimą visiškai atsidavusios Kristui.
Vienuolijos charizma: paslėptas gyvenimas sekant Jėzaus ir Marijos pavyzdžiu Nazarete ir džiugus tarnavimas kitiems, skaitant laiko ženklus.
Marijos tarnaičių bendruomenės tikslas: religinių žinių skleidimas tarp vaikų ir jaunimo, krikščioniškos sąžinės formavimas ir dalyvavimas Bažnyčios sielovadoje savo aplinkoje, o ypač kaimo vietovėse.
Seserų misija – religinė, moralinė pagalba kaimo žmonėms geru pavyzdžiu savo aplinkoje.
Nuo pat pradžių vienuolija realizavo pamatinį principą – religinio gyvenimo atnaujinimą kaime. Vienuolija, išaugusi iš apsireiškimų Gietčvalde, platina rožinio kalbėjimą ir rūpinasi žmonių blaivybe. Šiandien vienuolija ieško įvairių formų įkūrėjo patikėtai misijai įgyvendinti.
Pagal t. Honoratą, slaptas gyvenimas buvo geriausias aplinkos apaštalavimo būdas.
„Vienuolinio gyvenimo esmė nepriklauso nuo abito nei nuo vienuolyno, <…> bet tobulumo siekimas <…>, laikantis trijų evangelinių patarimų, tai yra įžadų“ (t. Honoratas). Išorinio ženklo neturėjimas, tai geriausias būdas sekti Šv. Šeimą Nazarete. Tai seserims palengvina užmegzti kontaktus su aplinka, kurioje dirba. Slaptas gyvenimo charakteris pabrėžia, kad narės savo gyvenimo būdu būtų priimamos kaip geros katalikės.
Tarnavimas – tai vienuolijos pašaukimas, remiantis Kristaus pavyzdžiu, kuris „atėjo pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti…“ (Mt 20, 28) „Tik dėl to Viešpats Dievas pašaukė mus ir atskyręs nuo pasaulio, vis tik paliko pasaulyje, kad, pačios patyrusios gailestingumą, ir kitiems teisingą kelią nurodytumėte.“ (T. Honoratas)
Pagrindinė vienuolijos globėja – Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija. Marijos garbinimas vienuolijoje susijęs su visuomeniniu seserų darbu ir apaštalavimo tikslu.
Vienuolija remiasi III pranciškoniška regula, skirta vienuoliniam gyvenimui. Seserys gyvena Šv. Pranciškaus dvasingumu savo Įkūrėjo pavyzdžiu. „Atgailos dvasia stengiasi atlyginti Dievui už savo ir artimųjų nuodėmes, kantriai pakeldamos vienuolinio gyvenimo vargus, taip pat noriai praktikuodamos apsimarinimus.“ (Seserų Konstitucija) Vienuolija akcentuoja maldą ir darbą. Darbas, anot įkūrėjo, turi būti ne tik kaip išsilaikymo šaltinis, bet, pirmiausia, būdas sekti Kristų.
Nuo 1889 m. seserys įsikūrė ir Lietuvoje. Tuo metu seserys veikė Rokiškyje, darbavosi skalbykloje, siuvykloje, prieglaudoje, rūpinosi bažnyčia. Palangoje seserys turėjo vaikų darželį ir dideles dirbtuves, kur dirbo ir slapta mokė amatų: siuvimo, audimo, knygrišystės, taip pat rūpinosi poilsiautojų sielovada. Seserys gyveno Plungėje, kur buvo: noviciatas, provincijos centras, seserų atidaryta arbatinė. Seserys rūpinosi bažnyčia, vargšais, turėjo prieglaudą. Alūkštoje (dab. Latvija) buvo seserų knygrišykla, siuvykla. Obeliuose seserys tuėjo knygrišyklą, o Šiauliuose – prieglaudą, siuvyklą, knygrišyklą. Taip pat dar seserys darbavosi Viršuliškėse.
Nuo 1907 m. įsikūrė Žemaičių provincija ir jos vyresniąja tapo M. Rimkevičaitė, tuo pat metu buvusi ir Bialystoko provincijolė. 1908 m. ji savo būstinę perkėlė į Grodną (Gardiną) ir šios dvi provincijos susijungė.
Nuo 1923 m. įsikūrė Lietuvos provincija. Iš pradžių centras buvo Rokiškyje, vėliau persikėlė į Panevėžį. Iki 1939 m. seserys plačiai veikė kaip Lietuvaičių Švietimo Draugija. Tarybiniais metais seserys stengėsi atsiliepti į Bažnyčios poreikius ir šalia profesinio darbo pasišventė sielovadai, todėl patyrė persekiojimus ir kankinimus. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, seserys ėmė ieškoti naujų būdų tarnauti žmonėms.
Vienuoliniai namai Lietuvoje šiuo metu veikia: Druskininkuose, Kaune, Palangoje, Palendriuose, Panevėžyje, Šilalėje ir Vilniuje. Seserys užsiima įvairia pastoracine veikla, katecheze, pagalba įvairiose bažnyčiose (vargonininkauja, puošia), organizuoja, moderuoja įvairias grupes, organizuoja ir talkina rekolekcijose, priima svečius, rekolektantus, darbuojasi mokyklose, šelpia ir lanko vargingus žmones, ligonius, teikia dvasinę pagalbą. Iki Nepriklausomybės laikotarpio išaugusi Lietuvos provincija šiandien neša seserų senatvės kančios kryžių. Seserys tiki, kad kryžius, kuris ateina dėl amžiaus ar negalių, kai yra priimamas su tikėjimu, atneša Bažnyčiai ir pasauliui daug vaisių.
Pasaulyje seserys darbuojasi Lenkijoje, Šiaurės Amerikoje, Centrinėje Afrikoje (Ruandoje, Konge), Prancūzijoje, Italijoje, Latvijoje, Baltarusijoje.
Atsiliepiant į įkūrėjo mintį nuo 2000 metų kuriasi pavienių seserų apaštalinė bendruomenė „Fiat“; jai priklauso ne bendruomenėse gyvenančios seserys. Jos savo pašaukimą išgyvena slaptoje, pagal Marijos tarnaičių dvasingumą, ir jungiasi į seserų misiją savo aplinkoje, kurioje gyvena. „Fiat“ bendruomenėje yra seserys, pakviestos Jėzaus ir pasišventusios savo gyvenimu, visiškai paslėptu Dieve, kuris yra evangelinis raugas, keičiantis pasaulį. Kuo stipresnė yra meilė Kristui, tuo gilesnis gali būti pasislėpimas. Marijos tarnaičių Įkūrėjas, pal. Honoratas Kožminskis labai vertino veikimą seserų, pasilikusių pasaulyje ir gyvenančių šeimose. Jis rašė: „Ne kartą pastebėjau, kad jos atneša daugiau Dievui garbės, negu seserys bendruomenėje.“ (Raštai, 5 t., p.27) Konsekruotosios pasaulietės (kan. 710–714) gyvena pasaulyje individualiai, laikinų įžadų struktūrose, kurias gaivina Evangelijos dvasia. Duoda privačius įžadus, Bažnyčios pripažintus, slaptume laiko savo nuosavos konsekracijos faktą ir užtikrina Bažnyčiai savo veiksmingą buvimą visuomenėje (VC 10). „Fiat“ bendruomenė išplitusi Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Belgijoje.
Marijos tarnaitės moderuoja maldos bendruomenę „Širdimi apglėbti širdį“ (SOS), kurios nariai meldžiasi už priklausomybėse skęstančius brolius ir seseris. Žmonės, kurie vienaip ar kitaip susiduria su priklausomybės ligomis yra kviečiami įsijungti į bendrą maldą už save ir savo artimus, brangius žmones, kurie yra įvairiose priklausomybėse. Seserys ne kartą patyrė, kad pati veiksmingiausia užtarimo maldos forma – rožinis.
Seserys tarnaitės gyvena slaptoje – nenešioja vienuoliško drabužio, be reikalo nesiskelbia, kad priklauso vienuolijai, stengiasi neieškoti naudos ir privilegijų dėl to, kad yra seserys. Jų gyvenimo tikslas yra meilė Dievui. Vienuolija gimė iš atsiliepimo į Marijos kvietimą kalbėti rožinį ir gyventi tikėjimu. Todėl seserys nuo pat pradžių yra tikros, kad pati Marija laimina savo tarnaites, kurios kartu su Ja, ir per Jos užtarimą tarnauja Jėzui. Seserų tapatumą apibrėžia tarnystė Dievui ir artimui – ne vien savo darbais, bet, pirmiausia, savo pašvęstu ir Dievui paaukotu gyvenimu. Todėl daug svarbiau už tai, ką darome, yra tai, kas esame – o esame atsidavusios Dievui ir savo gyvenimus atidavusios Jam. Rožinis yra pagrindinis seserų Dievo garbinimo ir žmonių užtarimo įrankis. Pagrindinė seserų misija – tarnauti paprastiems, atskirtiems, suvargusiems žmonėms. Marija, palaiminusi vienuoliją, pasirodė kaimo mergaitėms, todėl Įkūrėjas pavedė seserims ypatingai rūpintis kaimo žmonėmis. Šį rūpestį seserys nešioja visuomet. Atskirti, atstumti ir suvargę – galima jų rasti visur, todėl seserys gyvena ir tarnauja ten, kur yra reikalingos – taip pat ir miestuose (pvz., kaimo žmonių integracija į miesto visuomenę). Nuo pat pradžių seserys didelį dėmesį skiria žmonėms, turintiems įvairių priklausomybių. Seserys taip pat stengiasi tarnauti jauniems žmonėms, su jais draugauti ir jiems padėti nenuklysti į atskirtis ar priklausomybes, o savo gyvenime sutikti juos be galo mylintį Dievą. Seserys stengiasi, kad kuo daugiau žmonių pažintų Jėzų, Jį mylėtų ir Juo gyventų, Jos rūpinasi šeimų sielovada, veda rekolekcijas, susikaupimo dienas, tarnauja dvasiniu palydėjimu.
Marijos tarnaičių šūkis: mylėkime Mariją ir tarnaukime Jai ištikimai!
Parengė s. Onutė Raudoniutė
