01
02 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Vasario mėnesio „Magnificat“ viršelyje – dangaus šviesulių – Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių kūrimo paveikslas. Ši scena vaizduoja Pradžios knygos eilutes, pasakojančias apie pasaulio kūrimą ketvirtąją dieną. „Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus, tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą, valdyti dienai bei nakčiai ir atskirti šviesai nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.“ (Pr 1, 14–19)
Šis paveikslas – vienas iš 24 paveikslų, puošiančių žymųjį Grabovo altorių (kartais vadinamą Šv. Petro altoriumi), vėlyvosios gotikos šedevrą, kurtą 1379–1383 m. Šv. Petro bažnyčiai Hamburge.
Grabovo altoriaus autorius
Altoriaus autorius – meistras Bertramas iš Mindeno, gimęs 1345 m. (mirė 1415 m. Hamburge). Meistras Bertramas žinomas kaip tapytojas, iliuminatorius bei medžio drožėjas, Hamburge turėjęs klestinčias ir įtakingas meno dirbtuves. Dėl gyvo pasakojamojo stiliaus, kūrybos išraiškingumo bei įtaigumo meistras Bertramas tapo vienu įtakingiausių menininkų to meto Vokietijoje. Įdomu, kad iki šių dienų yra išlikę apie 60 rašytinių šaltinių, kuriuose minimas šio meistro vardas. Tai stulbinantis skaičius XIV a. menininkui, mat to laiko kūrėjų vardai paprastai likdavo užmaršty (iki 1487 m. jis yra vienintelis tapytojas, įvardytas Hamburgo miesto įrašuose).
Grabovo altorius
Grabovo altorius – svarbiausias meistro Bertramo darbas bei vienas tobuliausių ir žymiausių XIV a. pab. meno kūrinių Šiaurės Vokietijoje. Altorius buvo užbaigtas 1383 m. ir tapo pagrindiniu parapijinės Šv. Petro bažnyčios Hamburge altoriumi. Vėliau, 1731 m., altorius perkeltas į Grabovo miestą, o galiausiai jį įsigijo Hamburgo meno galerija (Kunsthalle).
Šis altorius – taip pat ir seniausias Šiaurės Vokietijos meno kūrinys, išlikęs beveik nepažeistas iki šių dienų. Altorius yra įspūdingo dydžio – 7,26 metrų pločio ir 2,77 metrų aukščio. 24 tapyti altoriaus paveikslai vaizdžiai atpasakoja populiarią to meto lotynišką poemą – Speculum Humanae Salvationis1 („Žmonijos išsigelbėjimo veidrodis“, 1324 m.). Šie paveikslai puošia keturis išorinius rėmus ir vaizduoja Senojo bei Naujojo Testamento įvykius. Išdėstyti iš kairės į dešinę, jie yra tarsi nenutrūkstantis pasakojimas apie žmonijos išpirkimą: prasideda pasaulio kūrimu, Adomo bei Ievos istorija, primena apie Kaino ir Abelio auką, Jokūbo palaiminimą, Nojaus arkos statybas ir baigiasi Jėzaus vaikystės scenomis.
Paveikslų tapyboje juntama iliuminacijų tapybos įtaka, mat meistras dirbo ir šioje srityje. Visi paveikslai nutapyti aukso fone, o kiekviena biblinė istorija vaizduojama itin įtaigiai ir išraiškingai.
Žmonijos atpirkimo istorijos tęsinys – altoriaus vidinėje dalyje. Švenčių dienomis atidarius išorinius rėmus atsiveria skulptūrinis altoriaus interjeras su 79 polichromuotomis skulptūrėlėmis. Centre vaizduojamas Nukryžiuotasis su Mergele Marija ir šv. Jonu bei dviem eilėmis stovinčių pranašų, apaštalų ir šventųjų. Dabar altorius – Hamburgo meno galerijos eksponatas, tad yra padalytas į dvi dalis ir jo skulptūros bei paveikslai eksponuojami atskirai, kad juos būtų galima apžiūrėti vienu metu.
Pasaulio kūrimas. Dievo Tėvo vaizdavimo ikonografija
Platūs ir išraiškingi drožinėtų skulptūrėlių gestai bei gyvybingos jų pozos tiesiog tobulai siejasi su Dievo Kūrėjo figūra „Pasaulio kūrimo“ paveiksluose. „Dangaus šviesulių kūrime“, kaip ir kituose Kūrimo paveiksluose, auksiniame fone vaizduojamas Dievas Kūrėjas, apsigaubęs lengvai klostėmis krintančiu drabužiu ir ištiesęs ranką į savo kūrinius – Saulę, Mėnulį bei žvaigždes. Jo figūra čia dominuojanti ir užima didžiąją paveikslo dalį. Iškalbingas bei monumentalus Dievo Kūrėjo vaizdavimo būdas primena žymaus gotikos meistro Teodoro Prahiečio stilių. Pasaulio sukūrimas įtaigiai vaizduojamas pasitelkiant iškalbingus didelių Dievo Kūrėjo rankų gestus. Įtaigumą sustiprina ir judesio pojūtis.
Įdomu, kad Dievas Kūrėjas šiame paveiksle vaizduojamas kaip Kristus. Ilgą laiką tiesiogiai paklūstant kai kurioms Biblijos eilutėms, Vakarų krikščionys menininkai vengė vaizduoti Dievą Tėvą. Dažnai būdavo vaizduojama Dievo ranka, išnyranti iš debesies. Ilgainiui pradėta vaizduoti Dievo veidą, o vėliau – ir visą kūną. Renesanso epochoje Dievo Tėvo atvaizdas tampa įprastas Vakarų krikščioniškoje ikonografijoje.
Nors Dievas Tėvas dažniau apsireiškia Senajame Testamente, o Sūnus – Naujajame, ankstyvuosiuose paveiksluose, atspindinčiuose Senojo Testamento įvykius, menininkai, norėdami pavaizduoti Tėvą, dažnai tapydavo Jėzaus atvaizdą. Ypač dažnai tai nutikdavo vaizduojant Adomo ir Ievos istoriją. Pradžios knygos pasakojimas apie pasaulio sukūrimą natūraliai priskiria Kūrimą Dievui Tėvui. Tačiau šios knygos 26 eilutėje pirmo asmens paminėjimas daugiskaita – „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ – bei Naujajame Testamente minimas Kristus Kūrėjas (Jn 1, 3; Kol 1, 15)2 leido ankstyviesiems krikščionių autoriams susieti Kūrimą su Logos (Žodžiu) – Kristumi, Dievo Sūnumi. Todėl tapo įprasta vaizduoti Jėzų kaip Logos, užimantį Tėvo vietą ir kuriantį pasaulį ar liepiantį Nojui pastatyti laivą, kalbantį Mozei iš degančio krūmo ir t. t.
Įdomu, kad ir Rytų tradicijoje Dievas Tėvas pasaulio kūrimo ikonose vaizduojamas kaip Jėzus. Ortodoksų Švč. Trejybės teologija moko, kad Dievo Tėvo atvaizdas, Jo savęs suvokimas, Jo paties savimonė suvokiama per Sūnaus hipostazę. Galima sakyti, kad Tėvo ikoniškumas (t. y. gebėjimas, savybė įgauti atvaizdą) yra suvokiamas ir realus per Sūnų, jį pilnutinai ir visiškai įgyvendina Sūnus. Todėl vienintelis galimas Tėvo atvaizdas yra būtent Sūnaus atvaizdas. Sūnus yra tikras Tėvo atvaizdas, kaip Jėzus ir sakė Pilypui: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9)
Šie Kristaus žodžiai leidžia manyti, kad matyti Sūnų – reiškia matyti vienintelę įmanomą Tėvo ikoną. Dėl šios priežasties joks kitas meninis Tėvo atvaizdas, kaip tik Dievo Sūnaus ikona, neįmanomas. Sūnus, įsikūnijęs Logos, būdamas Dievo Tėvo atvaizdu, yra ikonos ikona.3
Agnė Rymkevičiūtė
1 The Speculum Humanae Salvationis – iliustruotas vėlyvųjų viduramžių populiariosios teologijos bestseleris, primenantis Senojo Testamento istorijas, kuriose pranašaujami Naujojo Testamento įvykiai.
2 Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 3). Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis (Kol 1, 15).
3 Eric Jobe, „Show us the Father“ – How The Father May or May Not be Depicted in Orthodox Iconography.//Internete: http://blogs.ancientfaith.com/orthodoxyandheterodoxy/2014/09/08/show-us-the-father-how-the-father-may-or-may-not-be-depicted-in-orthodox-iconography/ ; žiūrėta 2014 11 29.
