Mergelė ir kūdikis su angelu

Sandras Botičelis (tikr. Alessandro di Mariano Filipepi, žinomas kaip Sandro Botticelli, 1445–1510) – vienas labiausiai gerbiamų dailininkų Italijoje ir vienas didžiausių Florencijos renesanso tapytojų, mėgavęsis žymiausių Florencijos šeimų, ypač garsios ir įtakingos Medičių šeimos, globa. Daug kam gerai žinomi chrestomatiniais tapę jo paveikslai „Veneros gimimas“ ir „Pavasaris“, taip pat subtilia išraiška ir daugialype simbolika persmelkti religinio turinio darbai.

Sandras Botičelis – odininko sūnus, iš pradžių mokęsis auksakalystės meno, bet kadangi širdis labiau linko prie tapybos, tėvas jį išsiuntė mokytis pas žinomą to meto Florencijos dailininką Filipą Lipį (Filippo Lippi). Lipio tapybos stilius, susiformavęs ankstyvojoje Florencijos renesanso epochoje, buvo esminis Botičelio meninio ugdymo pagrindas, kurio įtaka akivaizdi net vėlyvuose jo darbuose. Botičelis iš Lipio perėmė kai kurias temas ir kompozicijas, grakštų kostiumų puošnumą, linijinį formos pojūtį ir blyškesnių atspalvių pomėgį. Botičelis daugiausia dirbo Florencijoje, o trys geriausios jo freskos puošia ir Siksto koplyčią Vatikane.

Dailininko pažiūros

Sandras Botičelis buvo giliai religingas, bet persmelktas ir neoplatoniškų idealų, kuriuos propagavo intelektualų ir filosofų ratas, atgijęs XV a. Florencijoje, Lorenco Medičio (Lorenzo de Medici) dvare. Mąstytojai, priklausę šiam ratui, teigė, kad senovės filosofijai, ypač platoniškajai, buvo būdingas gilus ir išvystytas religinis komponentas. Pasak Florencijos neoplatonizmo sekėjų, idėja yra anapus laiko, o krikščionybė tam tikru būdu jau egzistavo ir graikų bei romėnų antikoje. Todėl klasikinės mitologinės temos buvo aiškinamos Dievo apreiškimo šviesoje, krikščioniškai, pačiai platoniškajai filosofijai priskirtas didelis religingumas. Neabejotina, kad Botičelio kūryba persunkta šios filosofijos, tad ir religiniuose paveiksluose kiekvienas elementas atskleidžia ryšį su klasikine antika ir harmonijos bei tobulumo idealų siekį. Botičelį išgarsinusių madonų bruožai neprimena deivių, nes jie įkvėpti idealizuoto moteriškumo įvaizdžio: Marija atrodo kaip gražiausia ir dorybingiausia iš moterų, todėl jos veide išsiskleidžia idealizuoto portreto modelis.

Vėlyvajame gyvenimo ir kūrybos etape Sandrui Botičeliui, beje, kaip ir visai to meto Florencijai, didžiulę įtaką padarė italų vienuolio ir pamokslininko Džirolamo (Girolamo) Savonarolos fundamentalistinės idėjos apie politiką ir religinį meną. Daugelis žmonių Florencijoje Savonarolą laikė pranašu ir miesto gelbėtoju: piliečiai buvo raginami eiti į bažnyčią, atgailauti už nuodėmes, gatvėse vietoje dainų skambėjo psalmės, jo inicijuotuose „tuštybės laužuose“ buvo viešai deginamos pasaulietinio turinio knygos, muzikos instrumentai, meno kūriniai. Florencija tapo panaši į didžiulį vienuolyną. Savonarola pasmerkė religinių paveikslų pasaulietiškumą ir kritikavo menininkus už tai, kad šventųjų atvaizduose galima atpažinti žinomus žmones. Net Botičelis sudegino kai kuriuos savo paveikslus mitologinėmis temomis. Tuo laikotarpiu ir jo darbai įgavo kiek kitokią išraišką, menininkas atsisakė ornamentiškumo, labiau orientavosi į Jėzaus kančios, atgailos temas.

„Mergelė ir kūdikis su angelu“

Paveikslas „Mergelė ir kūdikis su angelu“, dar vadinamas ir „Eucharistijos Dievo Motina“ (Madonna dellʼEucarestia), yra nedidelio formato paveikslas, nutapytas tempera ant medžio lentos apie 1470 m., ankstyvuoju Botičelio kūrybos laikotarpiu. Dabar saugomas Izabelos Stiuart Gardner muziejuje Bostone. Žinių apie pirminius jo užsakovus nėra.

Per baliustradas atsiveriančio kraštovaizdžio fone matome Mergelę Mariją, ant kelių laikančią Kūdikį Kristų. Besišypsantis angelas su mirtos vainiku ant garbanotų plaukų siūlo jiems dubenį, kuriame yra dvylika kviečių varpų ir vynuogių kekių. Susimąstęs vaikas kelia ranką palaiminimui.
Scena pavaizduota vadinamajame „uždarame sode“ (hortus conclusus), kurio įvaizdis paimtas iš Biblijos, Giesmių giesmės knygos, dažnai naudotos liturginiams tekstams Švč. Mergelės Marijos garbei kurti. „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis. […] Tu esi sodo šaltinis, gyvojo vandens versmė“ (Gg 4, 12–15). Europos sakraliniame mene hortus conclusus tapo Edeno sodo ir Marijos nekaltybės simboliu.

Paslaptingas jaunuolis, kurį aureolė leidžia manyti esant šventąjį ar angelą, laikantis indą su vynuogėmis ir kviečių varpomis, suteikia paveikslui ypatingo grožio. Jo veidas primerktomis akimis išreiškia subtilų džiaugsmą būnant šventojo Kūdikio artumoje. Tačiau paveikslą gaubia ir liūdesio šydas. Kodėl gi Marija tokia liūdna, nulenkusi galvą? Galbūt nujaučia savo Sūnaus likimą? Gal jai tebeskamba pranašiški senojo Simeono žodžiai, pasakyti Jėzų aukojant šventykloje: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35)? Paveiksle, kaip laiko rietime į dabartį, įausta praeitis ir ateitis. Botičelio darbe šis amžinybės alsavimas puikiai juntamas. Idealistinės išraiškos kūrinys kupinas subtilios prasmės ir įtaigaus mistiškumo. Paveikslo veikėjai panirę į nežemišką kontempliaciją, tačiau mūsų žvilgsnį greit pagauna perspektyva už lango, vingiuojanti upe link dangaus, žadindama tikrojo Dangaus ilgesį…

Užuominos apie kančią ir Eucharistiją Jėzaus kūdikystės scenose

Nuo pat ankstyviausių laikų dailininkai sprendė uždavinį, kaip pavaizduoti Jėzų, kuris gimė kaip vaikas, kaip kiekvienas mūsų, tačiau kartu yra visa pranokstantis Dievas, istorijos ir laiko Viešpats, kuriame telpa visa, kas yra, buvo ir dar bus. Kaip pavaizduoti, kad Jėzaus gimime jau užkoduota jo mirtis ir prisikėlimas? Kaip nutapyti Mergelę Mariją, nuščiuvusią prieš Jėzaus gimimo slėpinio didybę, bet svarstančią šiuos dalykus savo širdyje (plg. Lk 2,19)?

Pirmieji krikščionys buvo linkę pabrėžti Kristaus Velykų slėpinio (kančios, mirties ir prisikėlimo) ir Įsikūnijimo vienybę. Vaizduojant gimimą tvartelyje ir Jėzaus paguldymą ėdžiose, labiau nei skurdą jos simbolizavo nuodėmingą žmonijos būklę. Ankstyvose Jėzaus gimimo scenose kartais jis vaizduojamas gulintis uoloje iškaltame rūsyje, nedideliame sarkofage, primenančiame Jėzaus mirties ir prisikėlimo vaizdavimo scenas. Vėlesniais laikais Jėzaus gimimo scenose ir Mergelės Marijos su kūdikiu paveiksluose atsiranda ir kitokių simbolinių nuorodų į Jėzaus kančią. Ypač buvo mėgstamos raudonos spalvos gėlės ar vaisiai: vyšnios, šermukšniai, gvazdikas, aguona ir kt. Taip pat paukšteliai – dagilis, liepsnelė. Galėjo būti pavaizduotas net kryžius ar kiti simboliai. Ne mažiau svarbu buvo ir menine kalba nurodyti į Eucharistiją. Nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų Jėzaus gimimo scenose vaizduoti būtini personažai asilas ir jautis, beveik žmogiškais veidas žvelgiantys į Jėzų, šildantys jį savo kvėpavimu arba kone jį valgantys, išreiškė žydus ir pagonis, o tai yra visus žmones, atpažinusius Jėzuje savo Viešpatį ir Gelbėtoją.

Popiežius emeritas Benediktas XVI atkreipė dėmesį, kad ėdžių simbolikoje aptinkama gili tiesa. Tai yra vieta, kur galvijai randa maisto. Bet dabar ėdžiose guli tas, kuris pats save vadino tikrąja, iš dangaus nužengusia Duona – tikruoju maistu, būtinu žmogui norint būti žmogumi. Tas maistas dovanoja tikrąjį, amžinąjį gyvenimą. Taip ėdžios tampa nuoroda į Dievo stalą, prie kurio žmonės kviečiami gauti Dievo duonos. Jėzaus gimimo varganumas išryškina didybę, kuria slėpiningai išgelbėjami žmonės.

Sandro Botičelio paveiksle pavaizduoti kviečiai ir vynuogės simbolizuoja Eucharistijos duoną ir vyną, o kviečių varpų skaičius susijęs su apaštalų skaičiumi per Paskutinę vakarienę. Marija subtiliai laiko vieną iš varpų, tarsi ją norėtų ištraukti ir paduoti. Taip pabrėžiamas Marijos bendradarbiavimas atpirkimo darbe. Nors Sandras Botičelis Kūdikio Jėzaus ryšį su Eucharistija išreiškia kitokia kompozicija ir simboliais, gilumine prasme lieka ištikimas tradicijai. Kai žvelgiame į šį paveikslą, esame vėl kviečiami apmąstyti Eucharistijos slėpinį, dėkoti už didžiausią mums paliktą Jėzaus dovaną. Prasmingai suskamba ir Jono Auksaburnio žodžiai: „Kristaus kūnas dabar pasirodo mums nebe prakartėlėje, bet ant altoriaus. Jis jau nebėra neturtingos moters rankose; antai kunigas laiko jį savo rankose! Šį kūną ne tik matote, bet ir liečiate; ne tik jį liečiate, bet ir valgote, ir nešatės į savo namus. […] Daugelis mūsų sako: „Norėčiau matyti jo kūną, jo sielą, jo drabužius, jo apavą!“ Bet štai, tu matai jį, lieti jį, valgai jį. Tu nori matyti tik jo drabužius; jis gi save duoda ne tik, kad matytum jį, bet kad ir palytėtum jį, valgytum jį, priimtum jį į save.“

Jolanta Stupelytė

• «
• »