01
05 /
2016
Liturginiu Velykų laiku esame kviečiami prisiminti Kūrėjo ir jo mylimo kūrinio – žmogaus – santykių istoriją, vedusią į didingą Atpirkimo slėpinį. Šio mėnesio „Magnificat“ viršelio paveikslas „Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi“, sukurtas XVI a. pradžioje Lombardijos menininko Bernardino Luinio dirbtuvėje, šventuosius asmenis pristato kaip Senojo Testamento pranašysčių išpildytojus. Talpi ir paprasta ikonografinė schema, atsiradusi jau ankstyvaisiais viduramžiais, vaizduoja Kristų – Naująjį Adomą (jo rankoje obuolys – žmonijos nuodėmės simbolis) ir Mariją – Izaijo išpranašautą Mergelę, laikančią atverstą knygą su pranašystės tekstu. Žemiška ir psichologiškai jautri brandžiojo renesanso tapyba sutelkia mūsų dėmesį į Motinos ir Sūnaus žvilgsnius bei gestus, todėl truputį paslepia teologinį turinį, glūdintį atvaizde. Vis dėlto kokią žinią neša šis Kristaus – Naujojo Adomo – vaizdinys, užkoduotas vaizduojamuose atributuose?
Kristaus ir Adomo gretinimas
Kristus ir Adomas Naujajame Testamente ne kartą gretinami ir supriešinami. Ypač tai akivaizdu apaštalo Pauliaus darbuose. „Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“ (1 Kor 15, 21–22)„Taip ir parašyta: Pirmasis žmogusAdomas tapo gyva būtybe;paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia.“ (1 Kor 15, 45) „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas, antrasis žmogus – iš dangaus.“ (1 Kor 15, 47) Apaštalui Kristus yra antrasis ir paskutinysis Adomas, pradedantis žmonijos istorijos galutinį etapą – „laikų pilnatvę“.
Šis Kristaus ir Adomo gretinimas pirmiausia pabrėžia Atpirkimo visuotinumą. Apaštalas Lukas savo Evangelijoje Kristaus genealogiją pateikia ne iki Abraomo, o iki Adomo, parodydamas, kad Jėzus susijęs su visa žmonija ir kad „visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 6). Lyginimas su Adomu paryškina ir kosminį Kristaus atpirkimo matmenį. Adomo kosminį dominavimą (plg. Pr 1, 28) keičia ir išplečia visuotinė Kristaus valdžia kūrinijai: „Jis panorėjo, […] amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje.“ (Ef 1, 9–10)
Šventieji asmenys meilės ryšyje
Kūdikis su obuoliu rankoje, pavaizduotas Bernardino Luinio paveiksle, yra žmonijos ir visatos atnaujintojas bei valdovas. Nors kūdikį dailininkas tapo renesansine maniera – realų, putlų, bet sugeba jo laikysenai ir veido išraiškai suteikti orumo ir didybės. Rimtas suaugusiojo žvilgsnis, olimpinė antikinių dievų stovėsena, kryžiaus formos spindulių aureolė itin meistriškai ir natūraliai dera su žaviu vaikišku švelnumu ir paprastumu. Vaizduoti Atpirkėją vaiko amžiaus dailininkams visada buvo nelengva užduotis. Sunku išvengti
keistumo ar komiškumo tiek vaizduojant Kūdikį Jėzų – sumažintą suaugusį, kaip tai darė viduramžių menininkai, tiek kuriant realų kūdikį, kaip buvo daroma renesanso epochoje. Bernardino Luinio kūriniuose nėra nei buitiškumo, nei perdėto sentimentalumo, jis visada amžininkų buvo vertinamas dėl gebėjimo tikroviškame, žemiškame vaizde atskleisti sakralumą ir nuoširdų, gilų tikėjimą.
Vidinė tikėjimo patirtis šiame paveiksle daugiausia išreikšta veikėjų kūno kalba. Ypač iškalbingas Marijos veidas ir judesys. Glausdama atverstą knygą, ji apmąsto pranašystę, antrąja ranka švelniai globdama sūnų, drauge nerimauja, kokia kaina įvyks Atpirkimas. Šventuosius asmenis jungia artimas meilės ryšys ir tuo pat metu kiekvienas jų susikaupęs savajai misijai. Taiklus psichologizmas ir jautrus formų modeliavimas šviesa ir šešėliu (chiaroscurotechnika) suteikia šiam paveikslui ir gyvastį, ir kartu taurų skambesį, ir rimtį, – tai Leonardo da Vinčio mokyklos metodas, kurį puikiai įvaldė Luinis, kaip ir daugelis jo kartos Milano tapytojų.
Dailininkas Luinis ir jo mokykla
Bernardinas Luinis (Bernardino de Scapis) gimė tarp 1470 ir 1480 metų, spėjama, Lombardijos Dumencos apylinkėje Runo kaimelyje, netoli Luino, nuo kurio galbūt gavo savo naują pavardę (pasirašinėdavo Bernardin Lovino). Apie 1500 m. jis atvyko į Milaną, kur mokėsi pas dailininką Ambrogio Bergognone. Ankstyvojoje kūryboje Luinis sekė „kietos manieros“ Lombardijos tapytojais, tačiau jo brandžiuose darbuose akivaizdus Leonardo da Vinčio kūrybos poveikis. Tai ypač ryšku religiniuose paveiksluose, kiek mažiau – sieninėje tapyboje.
Leonardo mokykla padarė įtaką beveik visiems to meto Milano dailininkams. Žymusis meistras gyveno Milane 1487–1499 ir 1506–1519 metais. Globojamas kunigaikščio Ludovico Maria Sforcos (kitaip – Ludovico il Moro; 1452 –1527 m.), mūsų karalienės Bonos Sforcos senelio brolio, čia jis įkūrė tapybos mokyklą. Luinis įsisavino jo tapymo būdą, tik įvairiai spėjama, kuriuo metu – galbūt Leonardui gyvenant Milane, gal net jo dirbtuvėje? O gal jau po didžiojo meistro mirties Ambuaze (1519 m.), kai jo mokiniai Fr. Melzi ir A. Salai grįžo į Milaną su mokytojo darbais ir raštais, pažadindami antrą leonardizmo bangą? Luinis turėjo Leonardo raštų, tik nežinia, ar gavo juos iš paties autoriaus, ar įsigijo vėliau.
Apie 1507 m. Bernardinas Luinis jau savarankiškai dirbo Milane, gaudavo daug užsakymų iš aplinkinių miestų ir labiausiai išgarsėjo kaip paskutinis didis freskų ciklų tapytojas Lombardijoje. Jo freskų randama bažnyčiose ir didikų rūmuose Milane, jo priemiesčiuose bei labiau nutolusiose vietovėse – Certosa di Pavia, Lugane, Sarone. Luiniui priskiriamų darbų sąrašas vis keičiasi, yra papildomas naujais atradimais arba, atvirkščiai, sumažėja – jo autorystę nustatyti kartais nelengva. Apie Luinio gyvenimą išlikę labai mažai rašytinių duomenų. Pagrindinis renesanso menininkų biografas Dž. Vazaris kažkodėl apie šį dailininką nepasako beveik nieko. Nežinome tikslių gimimo ir mirties datų – pagal vieną liudijimą, dailininkas mirė 1532 m., tačiau įmanoma, kad galėjo gyventi iki 1540 m. Atribucijos darbą apsunkina ir tai, kad kartais Luinis dirbdavo drauge su kitais menininkais, patirdamas jų įtaką, o kartais užsakymus atlikti padėdavo jo dirbtuvės meistrai (atrodo, giminaičiai). Dažnai jo kompozicijos buvo kartojamos, yra žinoma po kelis to paties paveikslo variantus.
Šiandien, be pačiam dailininkui priskiriamų kūrinių, dar žinoma daug jo dirbtuvės – „Luinio rato“ – darbų, taip pat darbų „pagal Luinį“. „Luinio rato“ dailininkai mielai kartojo jo „įkypų akių“ moterų atvaizdus, panašiai, kaip Luinis mėgo imituoti da Vinčio pamėgtą moters veido tipą. Paveikslas „Mergelė Marija su Kūdikiu Kristumi“ (1521?) priskiriamas Luinio dirbtuvei, nors kai kurie muziejininkai šiam darbui pripažįsta paties dailininko autorystę.
Nemažai Bernardino Luinio darbų, eksponuojamų įvairiuose Europos muziejuose, ilgą laiką buvo laikomi Leonardo da Vinčio kūriniais. Apsirikti tikrai galima. Naudojant tą patį tapymo metodą ir esant panašiam techninės meistrystės lygiui, manieros panašumas neretai tampa ryškesnis už šių autorių kūrybos vidinius kokybinius skirtumus. Tačiau skirtumų, be abejo, esama – Luinis neprilygsta Leonardui da Vinčiui modeliavimo subtilumu, kompozicijos ir psichologijos komplikuotumu, neturi paslapties ir keistumo auros, bet jo stiprioji pusė yra nuoširdaus tikėjimo, žmogiškų patirčių gilumo ir meilės atmosfera, persmelkianti kuriamus atvaizdus. Luinio kūryba buvo artima ne tik amžininkams – ji žavėjo ir įkvėpė XIX a. tapytojus romantikus.
Jurgita Sprindžiūnienė
