01
02 /
2011
„Magnificat“ viršelyje panaudota meistro Mikalojaus Verdeniečio (Nicolas de Verdun, 1130–1205) altoriaus detalė – „Nojaus arkos“ miniatiūros fragmentas, vaizduojantis balandį, sugrįžtantį pas Nojų su nuskinta alyvmedžio šakele snape.
Meistras Mikalojus, kilęs iš Verdeno miestelio Šiaurės Rytų Prancūzijoje, yra žymus savo darbais, tačiau apie jo gyvenimą žinių beveik nėra. Savo kūrinius jis pasirašydavo Nicolaus Virdunensis vardu. Tokia praktika viduramžiais buvo gan neįprasta – daugumos viduramžių meno šedevrų autorystė nėra žinoma, mat tų laikų menas buvo pagrįstas kolektyviniu darbu, todėl liko anonimiškas, ir tik Renesanso epocha išugdė individualų menininką. Apie meistrą Mikalojų žinome, kad jis buvo auksakalių gildijos narys, o auksakalystės, tapybos, skulptūros bei emaliavimo technikos buvo išmokęs iš meistrų, restauravusių ir atnaujinusių Sen Deni (Saint Denis) vienuolyną Prancūzijos šiaurėje. Mikalojus Verdenietis yra vienas iš žymiausių viduramžių auksakalių ir emaliavimo technika atliktų darbų specialistas, svarbus vadinamosios Maso meno mokyklos, garsėjusios metalo dirbinių (t. y. išlietos ir iškaltos statulos, emalio, auksakalystės darbų, graviūrų) amatininkais, atstovas. Šis menininkas kūrė relikvijorius, statulėles, žvakides, išpuoštas brangakmeniais, bei kitus smulkiojo meno dirbinius ir klajojo po Europą, vykdydamas gautus užsakymus.
Meistro Mikalojaus darbus galėtume priskirti pereinamajam iš romanikos į gotiką laikotarpiui. Jo kūriniuose vis dar akivaizdi romanikai būdinga jėga bei tvirtumas, bet juose taip pat esama jau kitokio turinio, naujo požiūrio į žmogų, užuojautos dvelksmo ir laisvės, pranašaujančių kitos epochos pradžią. Pavyzdžiui, meistro vaizduojamos figūros, apvilktos antikos laikams būdingomis grakščiai krentančiomis, tarsi vanduo srovenančiomis draperijomis, kuria laisvesnį judėjimą, labiau charakteringą jau gotikos stiliui. Mikalojaus Verdeniečio kūriniai, ypač vadinamojo smulkiojo meno darbai, primena, kaip nuostabiai aprėdomos buvo viduramžių bažnyčios, kuriant ypatingą nežemišką krikščioniškų ritualų aplinką.
Vienas žymiausių šio meistro darbų – 1181 m. užbaigta sakykla, skirta augustiniečių bažnyčiai, esančiai Klosternoiburgo miestelyje netoli Vienos. Ši sakykla po 1330 m. gaisro buvo perdirbta į altorių, susidedantį iš trijų sulankstomų dalių, ir dabar žinomą Mikalojaus Verdeniečio arba Klosternoiburgo (Klosterneuburg) altoriaus vardu. Mikalojaus sakyklą sudarė 45 miniatiūros – varinės auksuotos ir duobelinio emaliavimo, vadinamąja champlevé technika atliktos plokštelės, vaizduojančiomis biblinius siužetus. Vėliau, sakyklą perdirbant į altorių, prie šių 45 meistro Miklojaus miniatiūrų XIV a. meistrai pridėjo dar šešias papildomas plokšteles su biblinėmis scenomis. Įdomu pastebėti, jog duobelinio emaliavimo technika pasižymėjo išraižytomis ar kitokiu būdu metalo plokštėje padarytomis reljefinėmis įdubomis, kurios būdavo užpildytos įvairių spalvų emaliu; po to plokštelės būdavo išdegamos ir nušlifuojamos, ir tokiu būdu miniatiūroje vaizduojamas ornamentas ar siužetinis paveikslas įgydavo nuostabaus spindėjimo.
Viena iš šių Klosternoiburgo altoriaus miniatiūrų, kurios detalę matome „Magnificat“ viršelyje, pavadinta „Nojaus arka“. Ji vaizduoja plaukiantį namą, primenantį Nojaus laivą, kurį būtent taip buvo įprasta vaizduoti viduramžiais. Laive plaukia žvėrys bei galvijai, su jais plaukia ranką į balandį ištiesęs Nojus. Balandis, snape nešantis alyvmedžio šakelę, čia yra žmonijos susitaikinimo su Dievu, taikos simbolis. Pradžios knygoje matome, kaip Nojus baigiantis tvanui, norėdamas sužinoti, ar vanduo žemės paviršiuje jau nuslūgęs, „išleido iš laivo balandį. Vakare balandis sugrįžo pas jį, ir jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas!“ (Pr, 8, 10–11) „Nojaus arkos“ miniatiūrą įrėmina užrašas – „Šį balandį priimk kaip Dvasios, iš kurios kyla visas gėris, dovaną.“
Įdomu pastebėti, kad Nojus krikščionybės tradicijoje laikomas svarbiausiu patriarchaliniu Kristaus prototipu, o tvanas siejamas su Naujojo Testamento krikštu. Romos katakombų tapyboje šis siužetas iliustravo krikščionišką Prisikėlimo sampratą: mirusysis laivu keliauja į naują gyvenimą, naują pasaulį. Meistro Mikalojaus altoriaus teologijoje Naujasis Testamentas regimas Senojo Testamento šviesoje – miniatiūrose vaizduojami svarbiausi Naujojo Testamento įvykiai, Kristaus gyvenimas (Vita Christi) bei Senojo Testamento įvykiai, pranašaujantys evangelinius dalykus. Svarbu pažymėti, kad teologinis šio kūrinio turinys yra išsamus ir gan sudėtingas, tad greičiausiai menininkas, norėdamas išversti sudėtingus teologinius samprotavimus į vaizdų kalbą, turėjo bendradarbiauti su Šventojo Rašto, liturgijos bei teologijos žinovais. Meistro Mikalojaus biblinių miniatiūrų ciklu siekta nušviesti miglotą to meto žmogaus suvokimą apie jo vaidmenį Dievo Apvaizdos plane, padėti žmogui sumaniai ir jautriai skaityti vaizdu išreikštą Šventąjį Raštą, suvokiant tikrąją jo prasmę, suprantant iš pirmo žvilgsnio neperregimus ir tarsi šydu pridengtus ženklus. Mikalojaus Verdeniečio miniatiūrų paveikslai kviečia pasinerti ne tik į išorinį, bet ir į gelminį kiekvieno paveikslo švytėjimą, vedantį į savo paties sielos gelmes.
Meistro Mikalojaus Verdeniečio altorių pamatyti ir jį sudarančių miniatiūrų siužetus patyrinėti galima Klosternoiburgo miestelio augustiniečių vienuolyno bažnyčioje.
Agnė Rymkevičiūtė,
Lietuvos dailės istorijos muziejaus istorikė, paveldosaugininkė
